Kelias veda pirmyn ir vėl grąžina. Grąžina į vaikystę, tėviškę, į gimtus namus. Ir koks džiaugsmas, jeigu prie tų namų slenksčio Tave dar pasitinka mama, močiutė, promočiutė. Tai – ypatingas jausmas, kuriuo praėjusį sekmadienį su Vėžionių krašto žmonėmis dalinosi 100 metų jubiliejų švenčiančios Malvinos Žeimienės dukros, anūkai, proanūkiai.
Kiekvieno iš jų atmintyje ir bendros, ir asmeninės patirtys.
– Mama buvo ir yra mūsų „bosas“, į ją visada rėmėmės ir remiamės, – sakė vyriausia dukra Regina, prisimindama ją, kaip vėliausiai atsigulančią ir pirmiausia pakirdančią, visus priglaudžiančią, apsikabinančią, paguodžiančią, todėl ją taip myli ir anūkai, ir jų vaikai.
Anūkai, kurie močiutei dėkingi ne tik už patį skaniausią kugelį, numegztas kojines, bet ir už įskiepytą darbštumą, pagarbą vyresniems.
O ir šiandien, kai močiutei ir promočiutei skaudančios kojos trukdo vaikščioti, ji ilgais vakarais taip pat nuolat galvoja apie juos ir iš išardytų išaugtų drabužėlių mezga gražius apklotus, taip vaikaičiams ir provaikaičiams padėdama prisiminti atpažinti jų gyvenimų akimirkas.
Senolė vakarais kartais paskaito žurnalą ir nustemba, kiek dar yra pasaulyje neregėtų dalykų, įdomių istorijų arba net pabando ir „papolitikuoti“. Bet trumpai, nes labiau rūpi, jog reikia tvarkingai suarti daržą, kad gausiau užderėtų bulvės…
Dukters Valerijos atmintyje sukritę daug įvairių mamos pasakojimų apie prabėgusį laiką. Liūdnų, kai ji kalbėdavo apie pokario metais miškuose žuvusius partizanus, tuos pačius vaikinus, su kuriais šoko kaimo vakarėliuose, kartu dirbo laukuose vieni kitiems talkindami ir kurie, nepaisydami pavojų, lankydavo artimuosius. Skausmingų, kai kalbėdavo apie ištremtus ir vėliau į nusavintus ūkelius negalėjusius grįžti kaimynus. Taip pat nelinksmų, kai reikėjo palikti savomis rankomis kurtus namus ir keltis į gyvenvietę, kur dar laukė nemaža išmoka už naujovišką namą…
Kita vertus, kaip sakė Valerija, mama švytėdama pasakodavo apie linksmus dalykus. Pavyzdžiui, apie kaimo muzikantus, grojusius smuikeliu, armonika, cimbolais, gražias kaimynų meilės istorijas, juokingus nutikimus.
Malvina Žeimienė dar gerai mena, kur buvusi smuklė, kalvė, vandeningas šulinys, kur tekėjo melioracijos grioviu virtęs Liegaus upelis, kur būta bendrų kaimo ganyklų, kokias pavardes nešiojo kaimo žmonės.
Ir dar. Pasak Valerijos, ir mama, ir visi jos artimieji labai dėkingi kaimynams, buvusiems jubiliatės bendradarbiams ir visiems ją supusiems žmonėms, padėjusiems įvairiose gyvenimo situacijose ir šiandien nepamirštantiems užsukti į gerbiamos Malvinos kiemą.
Malvinai Žeimienei visada būdavo svarbu gražiai sugyventi su žmonėmis. Nesvarbu, kur ji bebūtų dirbusi: ar kaip malūnininko žmona šeimininkavusi Grikapėdžio malūne, ar melžusi karves fermoje, ar kitus darbus dirbusi.
Žmonėse, kaip prisimena ir gausiai į gimtadienio šventę susirinkę Vėžionių kaimo bendruomenės „Topolis“ nariai, ji pirmiausia matė gerumą, nuoširdumą. Tai, kokia ir pati stengėsi būti. Apkalbos, pyktis jai buvo svetimi.
Mylėjo ir myli žmones ji, myli ir gerbia ir ją gimto kaimo žmonės: ir senbuviai, ir naujai besikuriantys drauge su sukaktuvininkės šeima buvę kartu gimtadienio išvakarėse. Mat sukaktuvininkė gimusi 1923 metų spalio 23-iąją.
Ko gero, pati Malvina Žeimienė, kaip ir jos artimieji, nesitikėjo, kad žingsnis į antrąjį šimtmetį taps tokia jaukia, šilta ir smagia švente. Su Jiezno seniūno Algio Bartusevičiaus sveikinimu, Jiezno parapijos klebono Rolando Bičkausko palaiminimu, „Jieznelės“ dainomis ir net šokiais.
Na, o šventės organizatoriams – bendruomenei ir seniūnaitijai pačia mieliausia dovana tapo ne tik Malvinos Žeimienės artimųjų padėka, bet ir pačios sukaktuvininkės su džiaugsmo ašaromis akyse ištarti žodžiai:
– Ačiū, labai labai ačiū…
Beje, spalis Jiezno seniūnijai – ypatingas. Prieš dvi savaites 100 metų gimtadienį minėjo dar viena seniūnijos gyventoja Angelė Žiūkienė iš Nibrių kaimo. Seniūno Algio
Bartusevičiaus teigimu, po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo garbaus 100 metų yra sulaukę trys Jiezno seniūnijos gyventojai. Prieš dešimtmetį tokia garbia proga buvo sveikinę taip pat vežioniškį Igną Urnevičių.
Ramutė Šimukauskaitė