Nepraranda vilties, kad žemės ūkis išliks…

Kai vidurvasaryje tradicinės Prienų ir Birštono ūkininkus vienijančios ūkininkų sąjungos iniciatyva organizuojamos išvykos metu kalbėjomės su laukuose sutiktais ūkininkais, jie buvo pilni nerimo dėl būsimo derliaus. Tik vienas kitas ir tai labai nedrąsiai buvo linkęs prognozuoti, kiek byrės iš hektaro. Būti atsargiems juos vertė ir šalnos, ir sausra.

Laimutė ir Jonas Gradeckai – su konkurso komisijos nariais ir Birštono seniūnu Jonu Kederiu.

Pasibaigus javapjūtei augalininkystės ūkių šeimininkų nuotaikos buvo šviesesnės. Ypač tų, kurie laiku patręšė, nupurškė, laikėsi kitų pažangių technologijų. Žieminiai javai atseikėjo ir po 10 tonų iš hektaro. Tačiau finansine prasme metų sėkmingais ūkininkai pavadinti nesiryžta. Praėjusį rudenį buvo brangiai mokėta už trąšas, nerimo įneša ir kainų nestabilumas.
Tai, lankantis kartu su konkurso „Metų ūkis – 2023“ komisijos nariais, patvirtino ir Naudžiūnų kaimo iš Birštono seniūnijos modernaus ūkio šeimininkai Laimutė ir Jonas Gradeckai.
Pirmojo mūsų krašte dar 1995 metais įregistruoto ūkio šeimininkai praėjo įvairius gyvenimo etapus, atlaikė visus laikmečio ūkininkams siunčiamus išbandymus, buvo imlūs

Greta ir Mykolas Rukai gyvenimą kuria Žemaitkiemyje…

naujovėms ir daug ką darė patys pirmieji. Buvo metų, kai jų ūkis buvo mišrus – jie augino ne tik javus, bet ir turėjo didelę kiaulių fermą. Vėliau kiaulininkystės atsisakė ir visą dėmesį sutelkė augalininkystei.
Šiuo metu Gradeckai dirba apie 180 ha nuosavos ir dar apie 220 ha nuomojamos žemės, augina kviečius, vasarinius ir žieminius rapsus, pupas, grikius ir kitas kultūras, atitinkančias sėjomainos ir žalinimo reikalavimus. Jau nuo 2008-ųjų Gradeckų ūkyje taikoma neariminė žemdirbystė ir didžiausias dėmesys yra skiriamas veiklos kokybei.
Kaip pasakojo Jonas Gradeckas, jiems nekyla problemų nei dėl grūdų džiovinimo, valymo ar saugojimo, technikos remonto. Ūkis pilnai aprūpintas visa reikalinga technika, turi reikiamą staklyną jai remontuoti.

Renato ir Edmundo Valatkų sodyboje daug ženklų, bylojančių apie ūkininkavimo tradicijų ir istorinės atminties puoselėjimą.

Ir, matyt, vienas iš didžiausių šio ūkio privalumų – turi tęstinumą. Šalia tėvų ūkio jau savo ūkį įkūręs sūnus Paulius yra ir daugelio naujų inovatyvių sprendimų autorius. Tas pats Paulius, kuris, būdamas paaugliukas, su traktoriumi pavėžino Gradeckų ūkyje besilankiusį Lietuvos Prezidentą Algirdą Brazauską. Jau tuomet Gradeckų ūkis buvo tarp kelrodžių Prienų ir Birštono krašte.
Per 10 tonų iš hektaro žieminių kviečių atskiruose plotuose kūlė ir jauniausias iš Birštono savivaldybės konkurse dalyvavusių ūkininkų – Mykolas Rukas, gražiai tęsiantis šeimos ūkininkavimo tradicijas. Pirmąsias ūkininkavimo pamokas Mykolas gavo iš tėvų – Virginijos ir Jurgio Rukų. Jis kartu ir arė, ir sėjo, ir grūdus valė, ir kitus ūkinius darbus dirbo. Žodžiu – nuo pat vaikystės pažino ūkininkavimo kasdienybę, beje, neretai ir labai nelengvą, kai skriaudė ir gamta, ir žemdirbiams nepalankūs valdžios vyrų sprendimai. Bet dar mokykliniais metais kartu su tėvais patirti sunkumai Mykolo neišgąsdino ir jis nedvejodamas rinkosi studijas Žemės ūkio akademijoje. Jų tikslas – sukaupti kuo daugiau žinių ir su jomis grįžti prie ūkio, prie žemės. Šiandien su sava ir nuomojama žeme Rukai dirba apie 500 ha ir yra vieni iš perspektyviausių ir naujovėms imlių ūkininkų. Beje, stropiai paskaičiuojančių ir kokio gamintojo techniką pirkti, kokiomis mineralinėmis trąšomis ir kokiais mikroelementais pamaitinti dirvą, kokią sėklą rinktis.
Visi Rukai – kaip vienas kumštis. Kai darbymetis – kiekvienas žino savo darbo barą, net ir mama Virginija, jau kelis dešimtmečius Prienų ligoninėje dirbanti laborante, ir taip pat Prienų ligoninės darbuotoja Mykolo žmona Greta. Beje, ir patys mažiausieji mieliau nori fotografuotis įkopę į kombaino kabiną, nei prie žaidimų aikštelės ar kurioje kitoje gražiai sutvarkytos sodybos vietoje.
Prienų ir Birštono ūkininkų sąjungos pirmininko Martyno Butkevičiaus nuomone, Mykolo Ruko požiūris į šiandienines ūkininkavimo realybes ir perspektyvą tikrai teikia vilčių, kad žemės ūkis Lietuvoje išliks. Būtent tokių atkaklių, veržlių, imlių naujoms technologijoms ir iniciatyvių jaunų žmonių dėka.
Trečias Birštono vienkiemio seniūnijoje aplankytas Renatos ir Edmundo Valatkų ūkis – ypatingas. Ir išskirtinis jis keliomis prasmėmis. Tai – Edmundo senelio – Nemajūnų viršaičio Valatkos žemė. Vėliau čia, kad ir be atimtos žemės, savo gyvenimą kūrė Edmundo tėvai. Čia tarp dviejų sesių augo ir jis. Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, atgavus žemę, Edmundas su šeima sugrįžo į gimtus namus. Beje, labai išpuoselėtus, nes jo tėtis Petras, tarybiniais laikais dirbęs vairuotoju kolūkyje, po darbo labai mėgo stakliauti ir drožinėti. Ir šiandien Valatkų sodybos kiemą puošia daug Petro Valatkos medžio darbų.
Prie Nemajūnų besišliejantys Nečionys – nesvetimi ir Renatai. Ją taip pat galima vadinti vietos ir prie žemės augusiu vaiku. Renatos tėvai Zena ir Juozas Valatkai – žemės ūkio specialistai.
Taip jau sutapo, kad graži pavardės dermė – Valatkai – suvedė Renatą ir Edmundą kartu. Jie abu net negalvojo apie gyvenimą mieste. Renata, baigusi pieno pramonės technologijos mokslus ir kiek padirbėjusi Prienų sviesto gamykloje, buvo tikra, kad labai lengvai perims anytos, t.y. Edmundo mamos, pieno supirkimo punkto vedėjos pareigas. Nors laikai pasikeitė, bet tai, kas šventa ir brangu, liko.
Renatos ir Edmundo sodyboje daug brangių relikvijų, daug ženklų, kalbančių apie istorijos ir giminės tradicijų atmintį ir jų puoselėjimą. Apie tai byloja kiekviena kiemo, sodybos, pastato kertelė. Net ir kambario, kuriame vyksta edukacijos, lubos primena apie kaimo interjero detales. Pasirodo, iš statinukų sukaltos, pakabintos palubėje kopėčios turi labai daug žavesio.
Supratę, kad iš smėlėtų ir nederlingų iš senelio paveldėtų žemių didelių derlių tikėtis negali, bet norintys ūkininkauti Valatkai nutarė ne tik auginti, bet ir gaminti. Jų ūkis – mišrus. Jie sėja pašarams tinkamas kultūras, augina kiaules, iš ūkyje užaugintos kiaulienos gamina mėsos gaminius. Jų galima nusipirkti ir vietoje, ir pagal užsakymus. Ūkyje taip pat rengiamos ir edukacijos.
Renata ir Edmundas, kaip ir jų sūnus Mindaugas, dėmesį sutelkęs augalininkystei ir reikiamų pašarų gamybai, tiki savo veiklos ateitimi. Tik juos, kaip ir didumą ūkininkų, neramina šalies valdžios požiūris į smulkius ūkius ir apskritai žemės ūkį.
Ramutė Šimukauskaitė