Kai Angelei Žiūkienei dukra Ramutė pasakė, kad 100-ojo gimtadienio dieną ją ruošiasi aplankyti Jiezno seniūnijos žmonės, sukaktuvininkė paprašė – tegul atvažiuoja ir „Jieznelės“ dainininkai. Mat, labai smagiai pernai, švenčiant 99-ąjį gimtadienį, kartu padainavo. O, be to, išsipildė ir dainininkų bei muzikantų palinkėjimas sulaukti 100 metų.
Tad spalio 13-ąją – gimtadienio dieną – tarp pirmųjų sveikintojų buvo ir „Jieznelės“ dainininkai. Pirmiausia jubiliatės gyvenamame namelyje, kuriame vietą yra radę ir jos pačios austi audiniai bei rankdarbiai, nuskambėjo Angelės Žiūkienės mėgiama „Giminių daina“. O paskui dainos skambėjo ir jaukiame kiemelyje, sukaktuvininkei prisėdus ant jai šimtmečio proga žento Valdo specialiai sumeistrauto suolo. Visiems susirinkusiesiems kartu su linksmai, kaip ir visada, besišypsančia gerbiama
Anelkute, taip ji vadinama giminėje ir kaimynų, buvo gera. Atrodė, kad visus tarsi apkabino dainuojantis laikas.
Laikas, tekėjęs kartu su savo vandenis nešančiu Nemunu. Čia, Nibriuose, ant vaizdingo Nemuno kranto prasidėjo Angelės Žiūkienės gyvenimas. Augo ji kartu su trimis sesėmis ir broliu. O dar vienas, kartu su ja į gyvenimą pasibeldęs broliukas mažas iškeliavo Anapilin. Gimtąją sodybą jubiliatė buvo palikusi tik trumpam, kai išėjo į marčias Naudžiūnų kaime. Bet gyvenimas taip dėliojosi, kad netrukus sugrįžo į tėviškę, kurioje ir dabar gyvena. Gyvena dar tėvų statytoje troboje, nors ant to paties kiemo stovinčiame dukters Ramutės ir žento Valdo name stovi ir jai pastatyta lova.
– Man savam kampe kol kas geriausia, – sako senolė, žinoma, labai džiaugdamasi, kad
jaučia nuolatinį artimųjų rūpestį, pagalbą.
Džiaugiasi ir tuo, kad Ramutė ir Valdas, palikę Birštoną, sugrįžo į tėviškę, kad čia su šeima kuriasi ir jų dukra, gerbiamos Angelės anūkė Rimantė. Taigi, nors per prabėgusius gyvenimo dešimtmečius buvo visko: karo baisumai, sudėtingi pokario metai, nelengvas karvių melžėjos ir kiti darbai kolūkyje bei namuose, bet šiandien Angelė Žiūkienė jaučiasi rami ir laiminga. Ją gaubia dukrų Ramutės ir Aldonos, sūnaus Algio bei jų šeimų šiluma ir dėmesys. Močiutę supa 5 anūkai, 11 proanūkių, ir ji jau spėjo priglausti prie širdies 2 proproanūkius. Visų vaikaičių ir provaikaičių vardus močiutė išvardina nesuklysdama.
Tad kai visi suguža į Nibrius, jų būna trisdešimt, trūksta tik Naujojoje Zelandijoje gyvenančios Justinos. Kiti visi gyvenimus kuria Lietuvoje.
Visi jie buvo kartu ir praėjusį sekmadienį, mamos, močiutės, promočiutės ir propromočiutės gimtadienį paminėdami giminės rate. O šventė sekmadienį prasidėjo Jiezno parapijos bažnyčioje, kurioje už jubiliatę buvo aukojamos Šv. Mišios. Taip jau simboliškai sutapo, kad būtent sekmadienį pirmą kartą po renovacijos prabilo ir bažnyčios vargonai. Po bažnyčios skliautais nuskambėjo ir Dievo palaimos linkintis „Ilgiausių metų“, kurį giedojo visi parapijiečiai. Bet, ko gero, šilčiausiu akcentu tapo proanūkių atnešta ir klebonui Rolandui Bičkauskui įteikta Vota – sidabrinė širdelė, kuri prisiglaus prie vieno iš bažnyčioje esančių altorėlių. Tai – asmeninė ir išskirtinė jubiliatės šeimos padėka už jų brangiam žmogui dovanotą gyvenimą, už visas malones, už nepaliaujamą meilės ryšį, siejantį žmogų su Dievu.
Ramutė Šimukauskaitė