Kiek žaliosios iniciatyvos kuria realios vertės aplinkai?

Visi, kas netingi, beveik kasdien kalba apie tvarumą bei žalumą, aplinkai draugiškas iniciatyvas, verslus, minimalų pėdsaką aplinkoje paliekančias paslaugas ir technologijas. Ekologiški produktai, pakuotės, žalioji energetika, elektra varomi automobiliai, tvarus turizmas ir t. t. Tačiau ar ši, taip dažnai vartojama sąvoka nenupiginama, ar ji atspindi realų poveikį žmogaus sveikatai, gamtai, kokybei? Apie tai Aplinkos apsaugos agentūros inicijuotoje diskusijoje svarstė agentūros direktorė Milda Račienė, klimatologas Silvestras Dikčius, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Verslo vystymo ir tvarumo studijų vadovė Kristina Maikštėnienė ir „Sustain Advisory“ partnerė Austė Valikonytė. Diskusiją moderavo Ryšių reguliavimo tarnybos komunikacijos vadovė, radijo laidos „O koks tavo CO2 pėdsakas“ vedėja ir autorė Rima Aukštuolytė.
Austė Valikonytė pritaria, kad pats žodis „žalias“ vertės neprideda. Pasak jos, dalis visuomenės netgi įgijo savotišką atsparumą ir priešiškumą kalboms apie tvarumą. Jai pritaria ir Silvestras Dikčius, pastebintis, kad daliai žmonių kalbos apie ekologiją tapo atstumiančios. „Jeigu straipsnių antraštės bus susijusios su žodžiais „tvarumas“ arba „klimato kaita“, mažai kas juos skaitys, nes žmonės nemėgsta galvoti apie tai, kas bus ateityje, sako, kad komunikacijos šiuo klausimu yra aiškiai per daug“, – pastebėta tendencija pasidalino klimatologas.
2022 metais Europos Komisijos iniciatyva buvo atlikta apklausa, siekiant išsiaiškinti, ar vartotojai pasitiki ekologiniais ženklais. Atsakymai atskleidė, kad net 36 proc. respondentų šiuo klausimu neturi tvirtos nuomonės, yra pavargę nuo pernelyg dažnai pozicionuojamo „žalumo“.
Aplinkos apsaugos agentūros direktorė Milda Račienė pastebi, kad, kalbant apie ekologiją, žmonėms rūpimiausia ir suprantamiausia – paviršinių vandens telkinių ekologinė būklė. Dėl ūkinės veiklos į aplinką patekę teršalai skyla lėtai, kaupiasi grunte, vandenyje, gyvuosiuose organizmuose, kuriuos žmonės vartoja maistui. Teršalai ypač veikia uždarą Baltijos jūrą, kurioje vandenys atsinaujina tik kas 25–30 metų, dėl cheminės taršos susidaro sąlygos negyvųjų zonų formavimuisi. M.Račienės teigimu, vandens kokybė Lietuvoje negerėja, tendencijos jau kelias dešimtis metų išlieka prastėjančios, nepaisant to, kad įmonės deklaruoja sukančios tvarumo link. Taigi gyvenamosios aplinkos kokybė priklauso nuo kiekvieno iš mūsų pasirinkimo.
Jeigu padidėtų baudos už taršą, ekologinių reikalavimų nesilaikymą, ar žalumo mūsų aplinkoje būtų daugiau? Aplinkos apsaugos agentūros direktorės pastebėjimu, įmonės pasiskaičiuoja, kas joms labiau apsimoka – ar susimokėti vienkartinę baudą, ar, pavyzdžiui, investuoti į netaršias technologijas, pavojingas medžiagas keisti mažiau kenksmingomis. Jos manymu, tam, kad įvyktų pokytis, įmonėms reikia ne tik lėšų, bet ir jų vadovų bei darbuotojų sąmoningumo, taipogi pritarimo investicijoms į aplinkosaugą. Tai turi būti motyvuoti ir sąmoningi veiksmai – produktų gamyboje naudoti atsinaujinančius energijos išteklius, ekologiškas medžiagas, netaršius gamybos būdus, mažinti susidarančių pakuočių kiekį, išvalyti nuotekas, kurie parodytų, jog įmonių pelno siekimas, gamyba nesikerta su gamtosauga. Visuomenės požiūriu, toks atsakingas elgesys sukuria didesnę organizacijos ir jos produkcijos ar paslaugų vertę.
Pašnekovų teigimu, neretai verslai, siekdami padidinti pardavimus, gudrauja, reklamose ar etiketėse pristatydami savo produktus kaip ekologiškus ir tokiu būdu bandydami paveikti pirkėjų pasąmonę. Visgi lieka neaišku, kam skirta ši komunikacija? Juk, pasak S.Dikčiaus, vartotojų, kurie sąmoningai rinktųsi ekologiškus produktus ir už juos sutiktų mokėti daugiau, nėra tiek daug (apklausų duomenimis, per 30 proc.), didžioji dalis pirkėjų visgi renkasi įprastus, pigesnius produktus. Bet, remdamasis savo įpročiais, jis spėja, kad dalis pirkėjų, parduotuvės lentynoje neradusių mėgstamo prekės ženklo produkto, veikiausiai paims tą, kuris bus paženklintas „žalia“ etikete. „Kiek jame tikro žalumo – neaišku“, – svarsto S.Dikčius.
Juk nemažai verslų, prekių ženklų, taip pat ir Lietuvoje, „žalumą“ naudoja kaip komercinį triuką, kad pritrauktų vartotojų, ieškančių sveikų, gamtos taršos nedidinančių produktų, bei įeitų į naujas, užsienio rinkas, kuriose skiriamas dėmesys ekologijai.
Anot R.Aukštuolytės, Lietuvoje priskaičiuojama per 500 ekologinių produktų, jų skaičius yra augantis. Tačiau Lietuvos gyventojų apklausos parodė, kad daugelis neteisingai supranta, kas yra ekologiški produktai. Kalbant apie maistą, neretai manoma, kad tai mažuose ūkiuose, Lietuvoje, užauginti produktai. Tad kaip juos atpažinti? Vertėtų atidžiau skaityti etiketes: jose turi būti pažymėta, kad tai ekologiškas produktas, nurodytas sertifikavimo įstaigos pavadinimas, adresas ir jos logotipas ir kita papildoma informacija.
Anot diskusijos dalyvių, šiandieniniame pasaulyje ne vien „žalumas“ daro įtaką renkantis kažkurios įmonės prekę. Socialinis tvarumas visuomenės akyse taipogi turi vertę. M.Račienė teigia, kad Europos Komisija, skatindama ekologinių prekės ženklų produktų gamybą, socialinį aspektą įtraukė tarp reikalavimų, pagal kuriuos vertinamos įmonių paraiškos ir pateikiamos ataskaitos. Socialinis aspektas suprantamas, kaip nepalankios socialinės padėties gerinimas ir užimtumas visuomenėje, rūpinimasis įmonių darbuotojų darbo sąlygomis ir sveikata, socialinis dialogas, įskaitant derybas dėl darbo užmokesčio ir kt.
Naujos direktyvos, europiniai standartai, prekių ženklinimo reglamentavimas, jaunoji karta su nauju požiūriu („ateityje bus ne lygis dirbti ten, kur netvaru“) skatina pokyčius, verslai atsisako „žaliojo smegenų plovimo“ ir pradeda atsakingiau žiūrėti į ekologiją, keisti verslo modelius, tiesa, ne visiems dar pavyksta tinkamai komunikuoti.
Kristina Maikštėnienė, kalbėdama apie tvarumą, pateikė jį paaiškinantį pavyzdį: „Ar sienų ir langų perdažymas tvariais dažais iš esmės keičia namo vertę? Pirkėjai didesnę naudą gaus pirkdami iš pagrindų renovuotą namą, kuriame investuota į energinio efektyvumo priemones,“ – sakė ji.
Pašnekovai sutarė, kad tvarumas – tai ne atskiros iniciatyvos, o sisteminis požiūris. Taigi asmeniniai apsisprendimai vargu ar padės išspręsti sisteminę krizę, kurioje esame atsidūrę. Bet kiekvienas galime pradėti nuo savęs: giliau domėtis aplinkosauga, perkainoti vertybes ir tapti socialiai atsakingesniems, keisti savo aplinką. „O tam gyvenime reikalingas paprastumas, saikas ir drąsa,“ – teigė S.Dikčius, turėdamas omenyje saikingesnio vartojimo, įpročių keitimo idėją.
Drąsos reikia tam, kad atsisakytum automobilio ir vaikščiotum pėsčiomis ar važiuotum visuomeniniu transportu. Arba rinktumeisi maudytis po šaltu dušu, tokiu būdu taupysis vanduo ir energija, užsigrūdinsi, todėl nesirgsi ir mažiau vartosi vaistų ir t. t.
Festivalio„Būtent!“ diskusija atskleidė, kad „žalumas“ nėra tik mada, tai – ilgalaikės visuomenės ir aplinkos gerovės užtikrinimo klausimas.
Dalė Lazauskienė