Pinigai – mums tarnai; ar visur jie gerai?

Petras Eidukevičius

Biudžeto, mokesčių, verslų, algų, pensijų klausimuose pinigai – pagrindų pagrindas.
„Pinigai yra mūsų tarnai“, – taip apie juos atsiliepė rinkos ekspertė, dešiniosios politikos atstove save vadinanti Elena Leontjeva „L.R. Savaitgalio“ (2023 09 02) straipsnyje. Ir jos išvardytos pinigų funkcijos ekonomikoje – „matavimo, vertės suteikimo, mainų priemonės“ kaip naudingos, reikalingos nekelia abejonių.
Nors rinkos ekonomikoje pinigai turi ir dar vieną svarbią, ekspertės nepaminėtą, išteklių kaupimo funkciją. Ir problemą, kai pinigų per daug. Tokie augina infliaciją. Tik dar blogiau, jei čia turime nelygybę. Kai vieniems pinigų pertekliai, o kitiems jų nepritekliai greta. Tokie skirtumai jau augina socialines priešpriešas ir konfliktus. Turime mokytojų streiko pavyzdį.
Pinigai mums tarnauja prekiniuose pasidalinimo darbais santykiuose. Pardavę savo darbą, perkame darbo vaisius – prekes ar pasauliniu mastu dalinamės darbo vaisiais.
Tačiau abipuse pagarba vienas kitam grįstoje šeimoje įprasta, dalinantis ne tik darbais, bet ir gyvenimais. Konkurenciniai santykiai šeimoje netinka? Gali būti, kad čia santykiams geriau tiktų lietuviškos talkos apibūdinimas, kai pinigai visai nereikalingi?
Panašiai kyla įtarimas, kad piniginiai santykiai ne visuomet priimtini ir švietime bei medicinoje? Turime liaudies išminties patarlę: „Taupysi (pinigus) švietime, išlaidausi kalėjimams“.
Nors, be abejo, ir švietime, jį organizuojant, užtikrinant jo kokybę, pinigai yra labai reikalingi. Tik švietimo sistemoje komercinių tarp mokytojo ir mokinio santykių „krepšelio“ diegimu moksleiviui suteikiame iliuziją, neva žinias diplomo pavidalu galima nusipirkti. Ir mokytojo, kuris streikuoja dėl nepriteklinio atlygio, pavyzdys jam kalba, kad išsilavinimas rinkos sistemoje gerovės dar negarantuoja. Švietimo reformos, o ir streiko klausimais diskutuojant, moksleivio mokymosi motyvacijos reikalai dar neužkliuvo.
Klausimų kelia „pinigų kiekio“ funkcija – kiek tų pinigų reikia mainams užtikrinti? Daugelio ekspertų nuomone, dabartiniai „burbuliniai“ – per daug pridauginti pinigai griauna pasiūlos – paklausos lygsvarą, ekonomikos stabilumą, planavimą, kenkia ir kitur.
Tai kodėl, jei tai kenkia ekonomikai, jie dabar taip per daug dauginami?
Ko gero, ne iš gero gyvenimo? Kaip žinome, pasaulinė pinigų „dauginimo“ banga 2008-aisiais prasidėjo JAV. Kai valdžia gelbėjo didžiuosius bankus nuo bankrotų, o ir pasaulinę valiutą – dolerį nuo griūties, subsidavo bankus, „paimtais iš oro“ šimtais milijardų. Krizei nuvilnijus per globalizuotą pasaulį, pinigų „dauginimu“ užsikrėtė ir kiti. Po kelerių metų nuo krizės pradžios euro masė padidėjo 2 kartus, JAV dolerio – 3 kartus, anglų svaro – 4 kartus.
Tai pasaulinės globalizuoto, kaip niekada anksčiau susieto, pasaulio tendencijos.
Tai priminimas politikams ir mums visiems, į ką reikėtų pirmiausia atsiremti, svarstant, kokie turėtų būti mokesčiai, pensijų sistema. Tai – ir pamoka mūsų finansiniam raštingumui, nes ir ne ekspertiniu žvilgsniu matosi pasaulinės finansų sistemos sumaištis.
Baigiasi stebinęs Kinijos reguliuojamos rinkos žygis – „pasivyti, aplenkti Ameriką“ bei pasaulį tvindęs pigaus darbo prekėmis. Pristatė butams skirtų dangoraižių. Statyboms teko apie trečdalis BVP. Dabar daug dangoraižių stovi tušti, nes pigūs darbininkai butų neįperka. Pastaraisiais metais Kinija jau beveik pasivijo JAV milijardierių skaičiumi. Prie to prisidėjo stambiųjų verslų orientacija į kriptovaliutas, kurios, valstybės nekontroliuojamos, nukreipti orientaciją į šešėlines veikas. Jau ir Kinijos valdžia ėmėsi žygių, tramdydama kriptovaliutininkų apetitus.
Susitvarkyti su šešėlius generuojančiomis kriptovaliutomis teks ir Vakarams.
Čia dar viena pinigų rūšis, kurių akivaizdžiai yra per daug.
2023 spalio 5 d.