Kodėl mums svarbus partizaninių kovų atminimas?

Tadas Kalvaitis

Partizaninės kovos Lietuvoje – vienas ryškiausių kovos prieš Raudonąją armiją laikotarpis. Nuo 1944 m. iki 1948 m. susiformavo devynios partizanų apygardos. Pietų Lietuvoje: Tauro ir Dainavos apygarda; Rytų Lietuvoje: Algimanto, Didžiosios Kovos, Vyčio ir Vytauto apygardos; Vakarų Lietuvoje: Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardos.

Rūta Trimonienė.

Pirmi keleri metai partizanams buvo sėkmingi. Tuomet, 1949 m., prasidėjo nuosmukis, kol, galiausiai, 1953 m. nutrūko organizuotas pasipriešinimas. Tiesa, dar kurį laiką veikė pavieniai partizanai: 1954 m. duomenimis – 142 partizanai, 1955 m. duomenimis – 51 partizanas.
Oficialiai teigiama, kad partizanų judėjimas vyko 12 metų – nuo 1944 m. iki 1956 m. Daugiausia vienu metu veikusių partizanų buvo 1945 m. – apie 30 tūkst. Skaičiuojama, kad viso partizaninio pasipriešinimo metu mirė apie 30 tūkst. Lietuvos partizanų.

Kodėl mums svarbu atminti partizanus?
Į šį klausimą atsako istorikė, paveldosaugininkė Rūta Trimonienė: „Visų pirma, todėl, kad partizanai kovojo dėl Lietuvos nepriklausomybės. Jeigu ne partizanai, nebūtų ir kovo 11-osios. Partizanai buvo tikri idealistai, kurie be galo mylėjo Lietuvą. Jų tiesiog negalime užmiršti, nes Lietuva, netekusi šių žmonių, labai daug prarado: jie būtų buvę tikrai nepaprasti specialistai, patriotai bei šeimos žmonės.“
Prie partizanų atminimo įamžinimo daug prisideda Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (toliau – LGGRTC). LGGRTC Strateginio vystymo ir komunikacijos skyriaus vyresnioji patarėja Aldona Jakavonienė teigia, kad LGGRTC partizanus atminti stengiasi keturiais būdais: parodomis, knygomis, filmais ir paminklų statymu. LGGRTC iniciatyva paminklai yra pastatyti visose devyniose partizanų

Aldona Jakavonienė.

apygardose. A. Jakavonienė mano, kad partizanų atminimas mums turi būti svarbus, nes „žmonės, kurie nežino istorijos, visą savo gyvenimą lieka vaikais“. Taip pat A. Jakavonienė prideda, kad statomi paminklai – tai įsipareigojimas išsaugoti Lietuvos istorijos atmintį ateities kartoms.
Tačiau ši Lietuvos istorijos dalis tikrai ne visiems lietuviams yra įdomi. R. Trimonienė teigia, kad yra nemažai žmonių, kuriems Lietuvos istorija rūpi, tačiau yra ir tokių, kuriems ji nesvarbi. Istorikės įsitikinimu, šiuo metu vyksta tikras istorijos atminimo atgimimas. Moteris teigia: „Tai, ar žmonėms Lietuvos istorija rūpi, ar ne, priklauso nuo jų suvokimo.“ Taip pat R. Trimonienė prideda, kad žmonės prie partizanų atminimo išsaugojimo gali prisidėti lankydami ir tokiu būdu populiarindami partizanų atminimui skirtas vietas.

Kaip sudominti jaunimą šia Lietuvos istorijos dalimi?
Istoriniais straipsniais apie partizanus visuomenę mėginanti sudominti R. Trimonienė teigia: „Jeigu nuo mažų dienų vaikus mokytų Lietuvos istorijos, kaip kad Lenkijoje jau darželinukus moko Lenkijos istorijos, rezultatas būtų akivaizdus.“ Istorikė teigia, kad vaikus nuo mažumės galima sudominti istorija, jiems ją pasakojant, su jais bendraujant apie tai. Istorikė priduria, kad istoriją pasakoti įdomiai reikia sugebėti.
A. Jakavonienės manymu, kad LR švietimo, mokslo ir sporto ministerija, mokyklų bendruomenės turėtų labiau akcentuoti istorines edukacines pamokas. „Jau 33 metus, Lietuva yra nepriklausoma, galbūt per drąsiai teigiu, tačiau manau, kad istorijos pamokos turėtų būti privalomos. Apskritai ir mokyklos, ir pačios šeimos vaidina labai didelį vaidmenį jaunimo istorijos pažinimo kelyje.“ Šiuo metu mokyklose istorijos pamokos privalomos tik iki dešimtos klasės. Po to moksleiviai, jeigu nori, gali jų atsisakyti.
Partizanų kovos Lietuvai buvo itin svarbios. Mums gali būti neįdomi ši istorijos dalis, galime badyti pirštais į partizanus, kurie išdavė savo ginklo brolius, tačiau negalime paneigti, kad partizanai kovojo už mūsų, už Lietuvos laisvę.