V. Šeškus: „Sąlygomis, kokias turėjau Prienuose, galėčiau dirbti ir be pinigų“

Tadas Kalvaitis

Treneris Virginijus Šeškus.

Jeigu krepšinis – tai antroji Lietuvos religija, tai Prienuose krepšinio „dievaitis“ greičiausiai būtų Virginijus Šeškus. Per dvidešimt metų, kuriuos praleido profesionaliai treniruodamas krepšinio komandas, V. Šeškus Prienams atidavė keturiolika metų. Negana to, kad V. Šeškus Prienų komandą 2009 m. išvedė į pajėgiausią Lietuvos krepšinio lygą (LKL), jam vadovaujant Prienai taip pat dukart iškovojo LKL bronzą, dusyk Lietuvos krepšinio federacijos taurę bei kartą tapo Baltijos krepšinio lygos čempionais.
Šiuo metu V. Šeškus sėkmingai koordinuoja Jonavos „CBet“ krepšinio komandos žaidimą pajėgiausioje krepšinio lygoje Lietuvoje.

Prienai myli V.Šeškų. 2018 m.

– Kokie yra Jūsų pomėgiai už krepšinio aikštelės ribų?
– Dešimtį iš dvylikos mėnesių metuose atiduodu krepšiniui, tai pomėgių susirasti yra tikrai sunku. Jeigu tai būtų galima vadinti hobiu, tai kartais užsidarau nuo visų ir pažiūriu kokį nors filmą. Na, tikrai, trenerio darbas nėra lengvas – išvažiuoju iš namų devintą ryto, grįžtu apie devintą vakaro, tuomet dar reikia susižiūrėti viską dėl būsimų rungtynių ir panašiai. Laisvalaikiu su kaimynais visą laiką mėgdavome žaisti kortomis, tai nebūtinai turi būti pokeris, tiesiog paprasti kortų žaidimai, gal hobiu to vadinti ir negalima, tačiau tai būtų arčiausiai to, beje, man tai padeda atsipalaiduoti laisvu metu.

Su brolių Ball’ų tėčiu LaVaru ir jaunaisiais gerbėjais Prienų sporto arenoje. 2018 m.

– Anksčiau Jūsų treniruojamose komandose žaisdavo vien lietuviai, dabar jau treniruojate ir daug užsieniečių, ar ateity galime tikėtis Jus išvysti už užsienio komandos vairo?
– Čia labai sunku pasakyti. Gal ir norėtųsi, tačiau tokiomis sąlygomis, kokiomis dirbau iki šiol, pavyzdžiui, Prienuose, tai ir be pinigų galėjau dirbti, va, tai, ką turėjau ten, galėčiau pavadinti hobiu. Jonava po to taip pat pasiūlė geras sąlygas, taip, kad nemanau, jog būtų verta važiuoti treniruoti komandos į užsienį už tuos pačius pinigus, kuriuos galima uždirbti ir čia, nebent pasiūlytų komandą, su kuria būtų galima ką nors įrodyti, kaip kad dabar darome Lietuvoje su Jonavos komanda. Toks iššūkis būtų visai įdomus.
– Praeitą sezoną kartu su Jonavos komanda tikrai sudrebinote Lietuvos krepšinio lygą, kokie lūkesčiai šiemet?
– Šiemet labai sunkiai mums sekėsi komplektuoti komandą. Dabar tai matosi. Jau dvi savaitės, kai sportuojame pilnu pajėgumu ir vis dar turime vos dešimt žaidėjų. Jeigu norime išlikti tokiame lygyje, kokiame buvome pernai, vis tiek turime turėti bent porą žaidėjų, galinčių traukti komandą į priekį. Vien pažiūrėjus į tai, kaip stiprinasi kitos Lietuvos krepšinio lygos komandos, darosi neramu.
– Ar po galingo praeito sezono jaučiate daugiau spaudimo bei didesnius lūkesčius?
– Žmonės – taip, tikisi daugiau, bet pats asmeniškai spaudimo nejaučiu. Apskritai, tai, ką padarėme per trejus metus – Nacionalinės krepšinio lygos čempionai, Lietuvos krepšinio lygos ketvirtukas, Karaliaus Mindaugo taurės sidabras – manau, kad visoj Europoj reiktų paieškoti tokio klubo, kuris tiek daug pasiekė per tokį trumpą laiką.
– Abu Jūsų sūnūs, ir Domantas, ir Edvinas, žaidžia krepšinį. Ar augindamas juos bandėte diegti krepšinį jiems kaip pomėgį?
– Jie patys pamėgo krepšinį. Mano sūnus Edvinas savo laiku buvo vienas perspektyviausių jaunuolių Europoje, vykdavo į stovyklas Jungtinėse Amerikos Valstijose, žinoma, po to trauma jį šiek tiek išmušė iš vėžių, tačiau Edvino tikrai nereikėjo nuteikinėti žaisti krepšinį. Domantas buvo šiek tiek vėlesnio brendimo, jam buvo sudėtingiau, tačiau Domantui krepšinis irgi yra vienas pagrindinių dalykų jo gyvenime. Abudu juos treniravau nuo vaikystės krepšinio mokykloje, tam tikru metu ir Lietuvos krepšinio lygoje mano treniruojamoje komandoje žaidė ir Domantas, ir Edvinas.
– Edvinas ir šiuo metu žaidžia Jonavos komandoje. Ar nekyla sunkumų treniruojant savo sūnų?
– Edvinas yra komandos žaidėjas, niekada nekelia savo statistikos virš komandos pasiekimų, tokį žaidėją turėti komandoje visada yra gerai. Tačiau tikrai nėra lengva sūnų treniruoti, visi labai jį stebi, pavyzdžiui, jeigu jis sužaidė blogas rungtynes, aplinkiniai klausinėja, kodėl tiek daug laiko praleido aikštelėje.
– 2014/2015 metų sezone treniravote Vilniaus „Lietuvos rytą“, tačiau sezono viduryje Jus atleido iš vyr. trenerio pareigų. Po to paklaustas, kokie tolimesni planai, sakėte, kad savaitę gersite. Kaip sekėsi išgyventi tą laikotarpį po atleidimo?
– Sunku buvo. Galvoju, kad mano atleidimas buvo nepagrįstas, nes rezultatai buvo geri. Gal ir pats padariau klaidų, bet visgi tiesiai iš Prienų buvau „įmestas“ į tokio lygio komandą. Tačiau Europos taurės turnyre buvome pirmi savo grupėje, patekome į atkrintamąsias, Lietuvos krepšinio lygoje ėjome antri, iškart po „Žalgirio“. Manau, kad kažkam tiesiog nepatikau. Po to buvau paliktas dirbti štabe, stebėjau rungtynes, tai buvo nemalonus jausmas.
– 2017 metų gruodį tuometinė komanda Prienų „Vytautas“ pasiekė susitarimą su broliais Ball‘ais. Dabar, kai jau prabėgo keleri metai, kaip vertinate jų atvykimą į Prienus?
– Manau, kad tai buvo geras sprendimas, tačiau mes nebuvome tinkamai pasiruošę. Jeigu būtume jiems tinkamai pasiruošę, būtume turėję iš jų daug daugiau naudos. Pats sprendimas tikrai buvo geras. Komanda turėjo skolų, visas pritrauktas dėmesys tikrai padėjo, kai reikėjo tas skolas atiduoti. Jeigu būtume žinoję, kad tą sezoną neiškrisime iš Lietuvos krepšinio lygos, tuomet tikrai būtume galėję daugiau dėmesio jiems skirti. Būtume jiems davę viską – keliones, turnyrus, net ir pats būčiau į Ameriką vykęs su jais.
– Ar Ball‘ai Jus, kaip trenerį, ko nors išmokė?
– Išmokau to, kad visi krepšininkai amerikiečiai yra įžūlūs. Daugumai lietuvių krepšininkų įžūlumo trūksta.
– Kokį žaidėją, buvusį arba esamą, labiausiai norėtumėte patreniruoti?
– Vieno įvardinti tikrai negalėčiau. Labai gerai sutariu ir su Gediminu Oreliku, ir su Adu Juškevičium, ir su Arnu Butkevičiumi, Žygimantu Janavičiumi. Tai yra žmonės, su kuriais palaikau geriausią ryšį ir kuriuos treniruoti yra vienas malonumas. Bet taip, kad norėčiau patreniruoti kokią nors žvaigždę, nėra.
– Ar norėtumėte patreniruoti NBA (Nacionalinės krepšinio asociacijos) žvaigždes?
– Tai ką ten treniruoti. Toks ten ir treniravimas, greičiau reikia nepraleisti progos patylėti. Kai paanalizuoji jų krepšinį, tai susidaro įspūdis, kad kiekvienas Europos treneris galėtų tame štabe būti. Tačiau treneriai Europoje pripratę reikalauti rezultatų, tuo pat metu dalindami pastabas komandos žvaigždėms. Jeigu taip pastabas komandos žvaigždėms dalintų treneriai už Atlanto, juos pačius greičiau atleistų.
– Kuris Jums, kaip treneriui, sezonas buvo pats įsimintiniausias?
– Vieno išskirti tikrai negalėčiau. Tai būtų trys sezonai. Pamenu, vos antrais metais Lietuvos krepšinio lygoje su Prienų komanda laimėjome bronzą. Vienas įsimintiniausių sezonų taip pat buvo 2014 metais, kuomet į Prienus atgabenome Lietuvos krepšinio federacijos taurę. Ir trečiasis būtų praeitų metų sezonas su Jonavos komanda – Karaliaus Mindaugo taurės sidabras bei ketvirta vieta Lietuvos krepšinio lygoje. Nors Jonavos komandai tai buvo vos antras sezonas pajėgiausioje Lietuvoje krepšinio lygoje, žiūrint į rezultatus, buvome vienodame lygyje su Vilniaus „Rytu“ bei Panevėžio „Lietkabeliu“.
– Nemažai buvusių sportininkų dabar nueina į politiką. Ar ateityje matote save politikoje?
– Ne. Ten reikia bartis, neiškęsčiau aš. Ten labai daug požeminių srovių. Žinoma, profesionaliame krepšinyje irgi yra politikos elementų, tačiau pažįstu nemažai politikų ir su jais bendraudamas labai aiškiai jaučiu, kad visi jie turi savo teisybę ir jiems sunku įrodyti kitaip, iš to, manau, ir kyla konfliktai. Aišku, niekada nesakyk niekada, gal kada nuspręsiu, kad kaip Tadas Blinda noriu kažką nuveikti, bet, manau, neišeis.