Kryždirbystės tradicijos gyvos

Rugsėjo 14-ąją, pagal krikščioniškąją tradiciją – Kryžiaus išaukštinimo dieną, Birštono sakraliniame muziejuje buvo surengtas Europos paveldo dienų renginys – atidarytos dvi Kryždirbystės darbų ir fotografijų parodos „Mums reikia praeities, praeičiai reikia mūsų“. Šios parodos kuratorė – dr. Roma Zajančkauskienė.
Vienoje muziejaus salėje galima susipažinti su Kaišiadorių vaizduojamuoju liaudies menu ir kryždirbystės tradicijomis, kitoje – pasigėrėti Prienų ir Birštono krašto kūrėjų medžio skulptūros ir kalvystės darbais, atkurtomis, restauruotomis senojo kaimo koplytėlėmis bei įvairiose vietovėse pastatytų kryžių, koplytstulpių, stogastulpių fotografijomis. Mūsų kraštas turtingas medžio skulptorių, tautodailininkų, kurie, sekdami kryždirbystės tradicija, mediniais paminklais puošia sodybas, pakeles, žymi atmintinas vietas, kapines. Jų gausus kūrybinis palikimas išsibarstęs po visą Lietuvą, todėl ši paroda – viena iš retų progų pamatyti medžio skulptorių darbus vienoje ekspozicijoje. Už tai reikia padėkoti VšĮ „Prienų drožėjai“, kūrėjams Rimantei Butkuvei, Algimantui Sakalauskui, Tomui Stambrauskui, Juliui Urbonavičiui, Eugenijui Baniui, Kęstučiui Grigoniui, Petrui Pranckevičiui, Tomui Selickui, Martynui Breikštui, Alvydui Antanavičiui, Aidui Andriekui, Dainiui Jurevičiui. Antanui Venslavičiui. Keletas autorių dalyvavo ir parodos pristatyme.
Anot Birštono muziejaus direktoriaus Simono Matulevičiaus, Palaimintasis Teofilius Matulionis, kurio jubiliejų minime, ragino statyti kryžius, skatino tęsti šią tradiciją. Juk būtent kryžius nuo seniausių lydėjo, vienijo žmones, teikė stiprybės ir vilties sunkiais marų, karų, tremčių laikotarpiais, žymėjo saugias, apgyvendintas teritorijas, brastas, keliautojams pasitarnavo, kaip orientyras vietovėse.
Įdomiomis įžvalgomis apie kryžių, koplytėlių statymo tradiciją, lietuviškos kryždirbystės unikalumą, kryžiaus reikšmę kasdieniame žmogaus, bendruomenės, tautos gyvenime, tradicijos tęstinumą ir aktualizavimą pasidalino meno istorikės dr. Skaidrė Urbonienė ir dr. Alė Počiulpaitė.
Anot S.Urbonienės, kryžiai, šventųjų skulptūros turėjo ir apsauginę funkciją, buvo statomi prie vandens telkinių, tiltų, kaimų, pastatų apsaugai nuo gaisrų ir kt. intencijomis. Ji, kaip mokslininkė, išreiškė norą, kad šiuolaikinių kryžių meistrai savo dirbiniuose išlaikytų savitus regioninius bruožus. Dr. A.Počiulpaitė apgailestavo, kad kai kuriose mūsų krašto vietovėse stovėjusių autentiškų kryžių jau nebeišliko, jie evuliucionavo. Todėl dabartiniams kryždirbiams ji linkėjo pernelyg nenutolti nuo senųjų tradicijų, jausti santykį, užmegzti dvasinį ryšį su savo darbais.
Menotyrininkių mintys paskatino įsitraukti į pokalbį ir renginio organizatorius, ir darbų autorius, ir svečius, besidominčius šia tema, užsimezgė aktuali diskusija apie kryždirbystę, kaip amato, meno bei tikėjimo visumą, kurioje akcentuota ir atsakomybės už tradicines vertybes svarba.
Dalė Lazauskienė