Lyčių lygybė šiuolaikinėse šeimose: kokį šeimos modelį kurs jaunoji karta?

Pagal 2022 metų Europos lyčių lygybės indeksą, Lietuva, užimdama 20 poziciją tarp Europos Sąjungos šalių, nedaro pažangos ir netgi atsilieka nuo bendro ES vidurkio. Palyginus su 2019 m. duomenimis, lyčių lygybės darbo srityje rodikliai netgi šiek tiek sumažėjo. Statistika rodo, jog Lietuvoje moterys vis dar uždirba mažiau nei vyrai, namų ruošos darbai taip pat dažniausiai nugula ant moterų pečių, ir net 7 iš 10 moterų pripažįsta jaučiančios kaltę, kuomet tenka derinti profesinę veiklą ir vaikų auginimą.

Diskusijos „Lyčių (ne)lygybė: sovietmečio šešėliai šiuolaikinėse šeimose“ dalyviai: Britų tarybos Lietuvoje vadovė O. M. Vyšniauskaitė, gydytojas psichiatras, psichoterapeutas prof. E. Laurinaitis, lygių galimybių kontrolierė B. Sabatauskaitė ir VDU licėjaus „Sokratus“ direktorius, mokytojas M. Nefas.

Remiantis ne visai džiuginančiais statistiniais duomenimis, Britų taryba Lietuvoje festivalio „Būtent“ metu pakvietė žmones į diskusiją, kurioje bandė išsiaiškinti, kokie lyčių lygybės stereotipai vis dar egzistuoja šiuolaikinėse šeimose ir kokias praktikas šeimos santykiuose kuriame, o nuo kokių norime pabėgti ?
Diskusijos moderatorės, Britų tarybos Lietuvoje vadovės Onos Marijos Vyšniauskaitės pastebėjimu, šiandien labai dažnai minime tradicinės šeimos sąvoką, dažnai tradicinę šeimą suprasdami ne tik kaip vyro ir moters sąjungą, bet ir kaip tradicinių vaidmenų pasidalinimą šeimoje, kai moteris yra židinio kūrėja, o vyras – saugumo užtikrintojas. Anot VDU licėjaus „Sokratus“ direktoriaus, istoriko Mindaugo Nefo, jeigu mes panagrinėtume šį klausimą istoriniu požiūriu, tai, pavyzdžiui, tarpukariu moters, kaip motinos ir šeimos židinio puoselėtojos, vaidmuo buvo ne tik gajus ir kone nekvestionuojamas, bet ir laikomas pakankamai pažangiu moterų emancipacijos klausimu. Tai buvo laikoma ta sritimi, kurioje moterys gali išsiskirti.
Beje, M. Nefo teigimu, mes, kaip visuomenė, nuo to supratimo dar nelabai toli esame pabėgusi, nes iki šiol yra priimtina, kad moterys išimtinai sprendžia vienus klausimus, o vyrai kitus. Tai ypač atsispindi mokyklos gyvenime, mat, kaip sako mokyklos direktorius, tie, kurie turi vaikų, puikiai žino, kad tėvų susirinkimai iš tikrųjų yra mamų susirinkimai. O ir patys tėčiai neretai teigia, kad sprendimą, ar vaikas mokysis šitoje mokykloje, priims mama, o jo pareiga – sumokėti. „Kartais, gyvendami savo burbule, įsivaizduojame, kad jau šiais laikais tai tikrai viskas pasikeitę, bet iš tikrųjų taip nėra“, – diskusijos metu konstatavo VDU licėjaus „Sokratus“ direktorius.
Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, lygių galimybių kontrolierė Birutė Sabatauskaitė atkreipė dėmesį į sovietinį laikotarpį, kai lyčių lygybės tema buvo labai plačiai naudojama propagandiniais tikslais ir netgi buvo tapusi geopolitinių lenktynių įrankiu. Anot lygių galimybių kontrolierės, dar 7–8 dešimtmetyje Sovietų sąjunga deklaravo pasiekusi lyčių lygybę. Visgi, pasak B. Sabatauskaitės, ta lygybė buvo labiau teorinė, nes moterys iš esmės buvo priverstos išeiti į darbus (nes nedarbas buvo smerkiamas), o, vėliau, grįžus namo, atidirbti antrą ir galbūt trečią pamainą, kai vyrai kaip tik buvo skatinami išeiti iš namų erdvės.
Anot O. M. Vyšniauskaitės, šiandien dažnai kalbame apie desovietizaciją ir sovietinių monomentų nukėlimą, tačiau sovietiniai reliktai vis dar egzistuoja mūsų šeimose, ir tie pokyčiai nevyksta taip greitai. Kita vertus, kaip pastebi diskusijos moderatorė, turime ir sėkmingų pavyzdžių. Vienas iš jų – smurtas prieš vaikus – sovietmečiu buvusi norma, kuri šiandien nepriimtina.
Gydytojas psichiatras, psichoterapeutas prof. Eugenijus Laurinaitis, paklaustas, kokius pokyčius pastebi per tuos kelis dešimtmečius nuo nepriklausomybės atgavimo, teigia, jog per šį laikotarpį pasimetė vaidmenys, „išplaukė“ jų ribos, taip pat aiškiai pasikeitė pasirinkimo laisvės lygis, o žmonės tapo lengvai pakeičiami. „Dabar ir vyrai, ir moterys jaučiasi gerokai laisvesni, priimdami sprendimus ir nekreipdami dėmesio į likusius šeimos narius, todėl šiuolaikinėse šeimose nėra tradicijos derintis, bet… yra tradicija kovoti. Tai yra didžiulė klaida, nes šioje kovoje pralaimi visi: ir mes, ir mūsų vaikai. O mokymasis kalbėtis ir tartis – tai jau pamoka mūsų vaikams, kurie, kaip žinia, mokosi iš tėvų pavyzdžio. Turime nusimesti teisingumo kaukę ir suvokti, kad dėl visko reikia tartis“, – apie šiuolaikinių šeimų problemas pasakojo E. Laurinaitis.
Tai, kad vaikai yra tėvų atspindys, pastebi ir M. Nefas, kurio teigimu, vaiko elgsena labai dažnai iliustruoja, kokie yra santykiai šeimoje ir ypač tėvo vaidmuo. „Jeigu vaikas nepagarbiai bendrauja su mokytojomis ir tu pasikvieti į mokyklą tėvus, tai tėvo elgesyje matai tuos pačius dalykus, tik šiek tiek užslėptus. Ir tokie pasakymai, kaip: „Na, žinot, direktoriau, ar gali bobos pavadovauti? Nu, tiesiog negali…“ yra baisus dalykas, nes taip jau nuo mažens koduojama vaikui tam tikra žinutė, o kai jie tampa paaugliais ar jaunais vyrais ir pradeda kurti santykius, visa tai jie atsineša į savo šeimas“, – apie tėvų pavyzdžio įtaką vaikams iš mokyklos gyvenimo pasakojo VDU „Sokratus“ direktorius.
Paklaustas, ką mokykla gali padaryti, kalbant apie lyčių lygybę, ir ko negali, M. Nefas atkreipia dėmesį, jog mokykla gali daug ką pakeisti, tačiau tokie tikrai pokyčiai nevyksta greitai. „Naivu tikėtis, kad, įvedus dar vieną papildomą programą mokykloje, kitais metais viskas susitvarkys. Bet temų integravimas į vadovėlius ir užduotis, požiūrio traktavimas mokyklos gyvenime daug ką lemia“, – sako M. Nefas.
Kalbant apie tai, kaip dar galėtume pagerinti lyčių lygybės situaciją Lietuvoje, lygių galimybių kontrolierė B. Sabatauskaitė teigia, jog visų pirma reikia aiškios vizijos politiniame lygmenyje, nes mūsų vyriausybė tarsi ir deklaruoja lyčių lygių siekius, bet kartais jie ir lieka tik deklaracinio lygio, nenumatant aiškios vizijos, ko mes iš tikrųjų norime pasiekti.
Beje, B. Sabatauskaitės įsitikinimu, reikia nustoti kalbėti, kad šeimos židinio priežiūra, užkraunant visą naštą tik moterims, ir kenkia tik moterims. Lygių galimybių kontrolierės pastebėjimu, apklausos rodo, kad iš tikrųjų tai labai stipriai kenkia ir vyrams, kurie taip pat norėtų labiau įsitraukti į vaikų priežiūrą, jei darbe būtų aiški lyderystė, labiau palaikanti aplinka ir suteikiamos lygios galimybės.
Rimantė Jančauskaitė