Dzūkijoj pabuvom, daug dzyvų radom…

Su Birštono sveikos gyvensenos klubo „Šilagėlė“ nariais senokai svajojome pasižmonėti Dzūkijoje, bet tik dabar tai padarėme. Užsukome į Merkinės piramidę, kur Poviliukas mums ne tik papasakojo apie naujus darbus, bet ir pagiedojo kupole… Pasisėmę dvasios stiprybės ir ramybės, vykome į Marcinkonis, kur gidė supažindino su Čepkelių raisto istorija, jo augalais ir gyventojais.
Nuo apžvalgos bokšto atsiveria puikus vaizdas, o pažintinis takas leidžia pabūti ir pačiame raiste. Grįžome per sengirę ir žemynines kopas, kurios susiformavo prieš 7000 metų. Grįžome praalkę, bet Marcinkonių bendruomenės „Spanguolė“ vadovė Roma laukė mūsų su skania grybiene bei bulvinėmis bandomis su spirgais ir daryciniu. Desertui kai kas pirmą kartą ragavo grikinę babką, užsigerdami žolelių arbata ar kava.
Pasistiprinę ir prisipirkę spanguolių, bruknių bei voveruškų, keliavome į Marcinkonių bažnytėlę, turinčią neogotikos ir neobaroko bruožų. Antrasis jos pastatas pastatytas 1880 m., vienu metu buvo pritaikytas cerkvei (tą rodo svogūno formos kupolas). Stacijos šventoriuje – labai neįprastos, atkeliavusios iš caro laikais statyto Valkininkų vienuolyno.
Būtinai turėjome aplankyti Gaidžio kopą ir aukštapelkę, vadinamą „Meškos šikna“.
Jau vakarėjant pasukome „Ūlos akies“ link – ši verdenė yra gamtos paminklas. Etnografinis Zervynų kaimas yra tikras dzūkiškų etnografinių kaimų brangakmenis, nors ir nykstantis, jis nepaliko nė vieno abejingo, sodybos stovi tose pačiose vietose, kaip ir prieš 200 metų. Į kaimo architektūrą nuosekliai įsilieja garsieji mediniai kryžiai, ant kurių pririštos baltos prijuostėlės (žiursteliai), reiškiančios atgailą, nuolankumą, padėką, padarė didelį įspūdį keliautojams. Ūlą perėjome kabančiu tiltu. Gintaras priminė mums, kad čia buvo filmuojami kino filmai „Niekas nenorėjo mirti“, „Faktas“… Gyvendami miškuose ant „pieskos“ žmoneliai neužkliūdavo pareigūnams, todėl nelenkė nugaros kolūkiuose, o liko miškų ūkyje, kuriame… jei ne grybai ir ne uogos… Tiesa, dar medus… Žiemą žmonės susirinkdavo kaimynystėn ir, smagiai dirbdami žiemos darbus, bendraudavo. Užtat jie tokie atviri ir mieli – „kaip tikri italai“, – kažkas pasakė.
Su nusileidusia saule jau buvome Birštone, buvo sunku išsiskirti, gavus tiek puikių emocijų.
Rugsėjo 24 d. mūsų laukia išvyka į Mažąją Lietuvą ir pamarį.
Nijolė Kvietkauskaitė