Mano geriausios dienos

Mano geriausios dienos, tai – vasaros atostogų dienos! Gerai dar ir vasaros savaitgalių dienos. Kai šilta, kai saulė, kai vėl ir vėl geidi gyventi!
Kai miegi tiek, kiek norisi, kiek telpa. Kai tykiai ganai vakaro debesis ir „guldai“ saulę į miško patalus ar į jūros vėsų guolį. Kai rytą vėlyvą ant suoliuko geri kavą, aplink čirškaujant paukščiams ir tolumoje dar giedant gaidžiams. Kai ryte matuoji pėdomis vėsą žolės ir kartu su savo šešėliu mankštiniesi. Kai savo šventę šventi savaip: vakarėjančiame sode pjaustant obuolius ir genint obelį, kalbantis ir aidui išskalambijant žodžius taip, kad atrodo, visas kaimas girdi jūsų šnekas. Kai akyse matai tik avietes, jos raudonuoja, kur tik bepažvelgsi, ir, viską pamiršusi ir viską atsimindama, renki ir renki tas kvapnias uogas, lyg raudonus gyvybės syvus. Renki tol, kol mamaitė pasako: gana, aš jau pavargau. Kai išsiverdi vasariškų daržovių sriubą, stebuklingai nukeliančią į vaikystės karaliją. Kai taip smagiai karšta ir beveik nereikia rengtis! Kai susiruoši ir įveiki savąjį Camino, tegul tik vienuolikos kilometrų, bet tiesiai atgal į laiką, kai vaikas buvai. Kai mažiausioji, anūkėlė, rimtai pasako: kaip gerai, kad galim apie viską pasikalbėti! Ir kai pasako tikrą nesumeluotą komplimentą, įvertindama amžių – vidutiniškai sena. Ir dar ji paporina teoriją, kodėl erkės labiau mėgsta vaikus ir jaunus žmones: nes jos, įkasdamos vaikams, taip nori atjaunėti!
Ir dar, kai dviese, pavargę po darbų ir parėję į trobą tik sutemus, tylit. Kai su draugėmis apsilankai ten, kur dar nesi buvus, ir leidi sau laisvai kvailioti, gal net suvaikėti, džiaugtis pilna burna ir krūtine, valgant cukruotas spurgas, kvatojant, laipiojant visur, kur tik galima užlipti ar užsikabaroti, žvalgytis aplink ir matyti būtus – nebūtus dalykus. Kai dviese lekiate mašina, maksimaliai spaudžiant greičio pedalą ir maloniai įtampai kutenant kūną. Kai važiuojate dar jūsų nevažiuotais keliais ar vieškeliais ir truputį pasiklystat. Kai su draugais vakare juokiatės iki ašarų, nors ryte papasakoti, iš ko, negalit. Kai apkabini savo pačius brangiausius, kai girdi jų, laimingų, balsus. Kai su vaikais pasakojatės ir dalinatės jaunatviškais nuodėmingais paklydimais ir atsiminimais, kuriuos tu ne visus išsaugojai. Kai tiesiog imi ir apkabini, kai to labai užsinori, draugę, pažįstamą, mamą, kaimynę,… kartais lietiesi tik mintimis. Kai leidi sau pasisupti hamake ir net sykį iškristi, taip prajuokinant vyrą ir anūkėlę. Kai išverdi aviečių uogienę naujoviškai – su druska. Netyčia, aišku, nors ir kaip mėgtum prisigalvoti eksperimentų. Kai puošiesi ir važiuoji į draugės šventę, lyg į vasaros bei draugystės puotą, ryškią, spalvotą, šiltą. Kai randi pirmuosius grybus ir pasigamini jų, šviežutėlių, pietums. Kai pajūryje be tikslo renki akmenukus, gražius tik tau. Kai vyras pasako, kad gražiai atrodei (retas reiškinys ir vis labiau nykstantis). Kai leidžiatės dviese nuotykiauti be aiškaus plano ir didelių tikslų. Nes juk svarbiausia – pabūti kartu kiek kitaip ir kitur. Kai netikėtai pamatai tai, kas verčia kilstelt antakius ir kai išsprūsta – oho!
Bet kai vasara jau pradeda sukti savo garbanas į ritinius laukuose ir gandrai ima trypčioti nekantriai, tu vėl pradedi laukti kitos vasaros ir svajoti. Svajoti apie dar geresnes dienas.
Gerų paskutinių vasaros dienų!
Alma D.J.