Daugiau nei prieš mėnesį apsilankiau Druskininkuose, Grūto parko muziejuje. Susitikau su buvusios socializmo epochos skulptūrų parko įkūrėju Viliumu Malinausku. Susitikus pokalbiui, įteikiau jam atminimui Šiaurės Airijos Enniskilleno miesto knygyne pirktą didelės apimties knygą – turizmo gidą (angl. „Baltic states“), parašytą anglų kalba, kuris pristato tris Baltijos šalis – Estiją, Latviją, Lietuvą. Knygos viršelyje užfiksuotas ežero saloje pastatytos Trakų pilies vaizdas. Pirmuose knygos puslapiuose įdėtos fotografijos, kurios, užsieniečių požiūriu, reprezentuoja Lietuvą: kaimo žmogus, vežimu vežantis šieną; Grūto parkas su egzotiškai atrodančia Lenino skulptūra; lietuviai, valgantys cepelinus.
Grūto parko įkūrėjas V.Malinauskas. Jo rankoje – J.Raisko dovanotas turizmo gidas.
Pirmąkart Grūto parką aplankiau dar 2009 metais kartu su į svečius iš Šiaurės Airijos atvykusiais menininkais Rita ir Patriku Magvajais, tuomet apžiūrėjome parko ekspoziciją. Praėjus 14-kai metų buvo įdomu vėl į ją dirstelti, pabendrauti su parko įkūrėju. Pačiam Viliumui Malinauskui šis užmojis nebuvo rožėmis klotas, nes reikėjo iš užpelkėjusios vietovės atkovoti teritoriją, ją nusausinti, investuoti nemažai privačių lėšų.
2001 metais V.Malinauskas šalia savo sodybos Grūto kaime po atviru dangumi įkūrė sovietinę epochą atspindinčių skulptūrų parką. Tam, kad vaikams, dar nesuprantantiems istorijos, nebūtų nuobodu vaikščioti tarp skulptūrų, jiems buvo įrengtas pažintinis mini zoologijos parkas.
Grūto parkas nuolat pildomas, jo įkūrėjai neleidžia nugrimzti istorijai į užmarštį, teritorijoje eksponuojamos socialistinio realizmo dvasia sukurtos sovietinio laikotarpio veikėjų ir kitos skulptūros. Jos mums mena skaudžius praeities įvykius, kuomet tūkstančiai lietuvių buvo ištremti į Sibirą. Paties Viliumo tėvelis Jurgis 1949 m. taipogi buvo ištremtas į Krasnojarską, po to – į Taišetą ir Irkutską. Sugrįžo iš tremties tik 1959 m., kai sūnui buvo jau septyniolika metų.
Sibire užfiksuota apie 1000 tremties vietovių. Nemažai šeimų net nežino savo artimųjų palaidojimo vietų, jų kapų, nes, bėgant laikui, jų kauburėliai buvo sulyginti su žeme, neliko jokio atminimo.
Prieš kelis dešimtmečius spaudoje rašiau apie tai, jog norėčiau iš visų lietuvių tremties vietų suvežti po saują žemių ir supilti milžinkapį, o jo viršūnėje uždegti amžinąją ugnį. Grūto parke, minint tremčių datas, prie sovietinių veikėjų skulptūrų galėtų vykti gyvosios edukacijos, kurių metu dar gyvi tremtiniai jaunajai kartai paliudytų, kokiomis priemonėmis buvo vykdoma sovietinė politika, kas dalyvavo organizuojant trėmimus. Grūto parko muziejuje sukaupta dokumentinė medžiaga vaizdingiau, nei knyga ar kompiuteris, atspindi sovietinę realybę, todėl ekspozicija privalo būti išsaugota būsimoms kartoms, kad tragiški istorijos įvykiai neliktų nutylėti, o žudymai ir primesta vergovė nepasikartotų…
Puslapis iš Š.Airijoje įsigytos knygos apie Baltijos šalis. Jos fotografijos atspindi tai, kas, užsieniečių manymu, reprezentuoja Lietuvą.
Kodėl užsienio turistus, kurie neturi nieko bendro su sovietmečiu, itin traukia aplankyti Grūto parką? Galbūt jie geriau, nei mes patys, supranta edukacinę šios ekspozicijos vertę? Kiek ilgai Grūto parkas gyvuos, priklauso nuo mūsų pačių sąmoningumo, gebėjimo išsaugoti tai, ką sukūrė pirmtakai.
Norisi išvesti paralelę tarp Grūto parko ir beveik prieš du tūkstantmečius pastatyto Romos Koliziejaus. Kas tarp jų bendro? Grūto parke į vieną vietą surinkti sovietiniai reliktai patvirtina kruvino režimo vykdytus nusikaltimus prieš lietuvių tautą, kai tautiečiai į Sibirą buvo vežami gyvuliniuose vagonuose vergų statusu. Jie buvo žudomi, prievartaujami, išnaudojami be teisės apsiginti, panašiai, kaip ir Romos gladiatoriai, kurių arenoje laukė mirtis. Skirtumas tas, kad Koliziejuje žvėrys buvo žudomi dėl pramogos, o Grūto parko zoologijos sodo gyvūnus norima apsaugoti dėl jų gerovės…
Viliumui Malinauskui ir jo bendražygiams linkiu nenuleisti rankų, geros sveikatos ir ištvermės, surinkti kuo daugiau po Lietuvą išsibarsčiusių praeito laikmečio liudininkų bei apsaugoti juos nuo sunaikinimo.
Jonas Raiskas
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“