Sugrįžimas į dvasios tvirtovę prie Alšios. Sudvariškėms – 500 metų. Sudvariškių kaimas Rusijos carizmo gniaužtuose (VI)

Sudėtingi paskutinieji Sudvariškių dvaro dešimtmečiai 19 amžiuje
1824 m. rugsėjo 9 dieną Sudvariškių dvare buvo pravesta Vilniaus vyskupijos kurijos organizuota revizija, kad būtų išsiaiškinta, kaip savo pareigas atliko nuo 1817 metų septynerius metus dvaro administratoriumi dirbantis Juozapas Pruskis. Buvo aprašytas kiekvienas Bagdoniškių, Sudvariškių ir Krasausiškių kaimų valstietis, jo atliktos prievolės ir sumokėti mokesčiai.
Juozapas Pruskis šiuos ilgus metus nuomavo Sudvariškių valdą už 375 carinius sidabro rublius. Vienuolynui jis sumokėdavo pajamų 10 kartų daugiau – iki 4000 auksinų. Jam likdavo tarp1000 ir 2000 auksinų (kol kas kursavo ir buvę, ir carinės Rusijos pinigai). Tačiau revizijos metu komisijai užkliuvo, kad administratorius pasistatė sau naują namą su svirnu ir karčiamą, kurie nebuvo įtraukti į jo pateiktą inventorių (Dokumentas F57-B-54-324, p.169. Vilniaus universiteto mokslinė biblioteka. Toliau – dokumentas). Anot komisijos, pablogėjo ir galvijų bandos būklė. Nemaža dalis jos buvo išskersta. O vežikas Adomaitis kažkodėl važinėjo ne tik į Kauną,bet ir į Vilnių (Ten pat).

Sudvariškių karčiama
Yra pateiktas gan išsamus jos aprašymas. „Karčiamą sudaro didelė ir ilga troba su dviem langais iš šono, penkiais – iš fasado pusės. Mūrinis kaminas, stogas dengtas skiedromis. Sudėtos ąžuolinės grindys. Pirmasis didysis kambarys skirtas galimam klebono ar kitų dvasiškių apsilankymui. Antrasis didysis kambarys – vestuvininkams. Trečiame spiečiasi nuolatiniai lankytojai. Kitas pastatas šalia smuklės yra bravoras“ (Ten pat, p170). Vienok ir čia buvo nuostolių administratoriaus Juozapo Pruskio veikloje Gal dėl to 1826 metais vienuolynas su juo nutraukė sutartį (MAB, Rs.f.38-48, l.34).
Nevykęs palivarko administravimas
Nuo 1835 iki 1840 metų palivarką nesėkmingai administravo Juozapas Pževlockis ir Juozapas Baublevičius. Profesorė Vaida Kamuntavičienė susidariusią palivarke padėtį įvertino taip: „1836 metais Vilniaus vyskupijos administratorius A. B. Klongevičius, gavęs informacijos apie Sudvariškių palivarko padėtį, teigė, kad žymiai geriau būtų patiems valdyti palivarką, neatiduoti nuomai, nes nors ir buvo gaunami taip reikalingi nuomos pinigai, tačiau palivarkai patirdavo nemenkų nuostolių dėl nešeimininkiško ariendatorių tvarkymosi… Bet klauzūroje gyvenusioms benediktinėms buvo sunku pačioms tvarkytis toli nuo Kauno buvusiose Sudvariškėse, todėl nuoma tęsta. 1840 m. Sudvariškių palivarkas iki 1841 m. birželio 23 buvo išnuomotas Vaitkunskienei. ( V.Kamuntavičienė. p.252).

Bulvių istorija mūsų krašte
Esu daug tyrinėjęs krašto dvarų dešiniajame Nemuno krante. Vilniaus Universiteto bibliotekoje esantis dokumentas patvirtina ir dar labiau patikslina bendrą bulvių atsiradimo tendenciją 19 a. 3-iajame dešimtmetyje. Sudvariškių palivarke bulvių atsiradimas fiksuojamas 1824 metais. Kol kas nedidelis kiekis, prikasta tik 3 bačkos. Bulvių veislė irgi nenurodoma. Dokumentuose minimi žymiai didesni kitų žemės ūkio kultūrų kiekiai: rugių, kviečių, pupų, grikių. Bulvininkystės tradicijos kairiajame mūsų krašto Nemuno krante dar mažai tyrinėtos. Bulvės galėjo būti pradėtos auginti ir anksčiau. Juo labiau, jog esama žinių, kad dešiniajame Nemuno krante bulvės buvo pradėtos auginti prieš 200 metų (Dokumentas, p.179).

Sudvariškės – privataus savininko rankose
1841 m. gruodžio 25 dieną Rusijos carinė valdžia priėmė įsaką del bažnyčių ir vienuolynų turto. Įsake buvo skelbiama, kad visų Vakarų gubernijų kitatikių tikybininkijos nekilnojamus su valstiečiais turtus turi perduoti valstybinių turtų ministerijos žiniai ir valdymui. Kadangi tuo metu Vaitkunskai palivarką nuomavo iš vienuolyno, tai po šio įsako nuomos mokestis perėjo carinei valdžiai. Steponas Vaitkunskas palivarką nuomavo 15 metų – iki 1855 metų, kai nuomą perėmė Juozapas Žukauskas. Iki 1851 metų Sudvariškėse veikė paskutinio karčiamos nuomininko Jono Kučerinskio smuklė (LVIA, f. 3001, ap.32, b.38).
Po 1861 metų baudžiavos panaikinimo palivarko neliko, po nedidelį žemės plotą prie savo žemės gavo buvę palivarko prievolininkai. Jie, 45 metus mokėdami tam tikrą mokestį, tą žemę dar turėjo išsipirkti.

Grįžti prie šaknų
Sudvariškių kraštas pergyvena jau ketvirtą kartų kaitą. Prieš 150 metų Sudvariškėsę apsigyvenusių Adomaičių, Šimanskų, Kondratavičių, Cibulskų, Butkevičių, Andriulevičių, Klimų, Jasiulionių, Blaževičių pavardės yra ant išnykimo ribos. Priminsime, kad pirmieji krašto žmonės, čia įsikūrę 17 a. pradžioje, buvo Bruzgos, Intupai (tikriausiai buvo ryšys su Intuponių kaimu), Maskoliai, Žydeliai, Bubliai, Juodžiai ir kai kurie kiti Sudvariškėse gyveno iki 1710–1713 metų didžiojo maro. Adomaičiai per visus amžius išliko. Po maro dar apsigyveno Rakickai, Žurauskai, Lisicos, Grinkevičiai, Šipkauskai, Demidavičiai, Zablackai, Žukauskai, Develtkauskai ir kiti. Dar viena kaita vyko pokario laikais. Tai – tarsi kvietimas kiekvienam Sudvariškių krašto žmogui pasitikrinti savo suasmenintą istoriją – giminės genealogiją. Tą su entuziazmu daro žemietis Romas Judickas.

Stakliškės: jokių sąsajų su Muravjovu-Koriku
Netoliese nuo Sudvariškių sklando dar viena istorinė mįslė. Manau, kad atėjo laikas paneigti prieš 50 metų paskleistą melagingą gandą, kad netoli Sudvariškių esančiose Stakliškėse savo dvarą turėjo pagarsėjęs žiaurumu, malšinant 1863–1864 metų sukilimą, Mikolajus Muravjovas-Korikas. Stakliškės yra susijusios su žymiu carinės Rusijos valstybiniu ir kariniu veikėju grafu Nikolajumi Nikolajevičiumi Muravjovu-Amurskiu (1809–1881). Antras vardas jam suteiktas už teritorijų prie Amūro prijungimą bei jų įsisavinimą. Tai jam priklausė Stakliškių dvaras, 1833–1837 m. laikotarpiu jis čia gyveno ir dvarą administravo.
o vėliau ir nuomavo. Lietuviškuose šaltiniuose įvardinti ir nuomininkai. 1847 metais dvarą nuomavo Stanislovas Paustovskis,vėliau Bielskis ir kiti (LVIA, f.3001, ap.32, b.32-47).

Istorija – ne įvaizdis
Palietėme tik dalį kaimo su jo istorijos ypatybėmis. Tokių kaimų ir miestelių krašte keliasdešimt. Atskleidžiami krašto istorijos įvairiaspalviai klodai mums suteikia galimybę didžiuotis savo kraštu. Deja, nereti atvejai, kai, ruošdami įvairius projektus, neturėdami tinkamai žinių, sukarikatūriname ir juos iškraipome. Turime pripažinti, kad šiame krašto istorijos pažinimo lygmenyje stipriai atsiliekame nuo kitų savivaldybių, ir net artimų… Ten su pasitikėjimu dirba ar pradeda dirbti jauni kvalifikuoti žmonės.
Artėja 230-osios 1794 m. sukilimo prieš carinę Rusiją metinės. Prienai tada tapo vienu iš garbingų kovos centrų Jungtinėje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje. Galime pelnytai pasididžiuoti visoje Lietuvoje ir Lenkijoje. Ar ruošiamės? Ar įstengsim pasiruošti?

(Pabaiga. Pradžia „Gyvenimas“ Nr. 50, tęsinys Nr. 53, 55, 59, 61)

Vytautas Kuzmickas, istorikas