Stanislovas Moravskis, biografinė apybraiža „Juozapas Oleškevičius (1777–1830)“

Rašyta Ustronėje, dabar – Jundeliškės, visai greta Birštono, 1849 metais

Su kokia palaima, su kokiu saldžiu sielos patosu, su kokia dėkinga širdimi, kai jau perėjau pusę savo dygliuoto gyvenimo, kai jau nieko ateityje nesitikiu; taigi kai tik grįžtu į praeitį, kai atsisuku atgal, mano mintys visada sustoja prie žmonių, deja (!), jau pasitraukusių iš šios ašarų pakalnės; žmonių, kurie savo gerumu, savo dora, savo tokiu šiandien retu kilnumu, savo angeliška širdimi ir angeliška siela atstovauja tiems individams, kuriuos mielaširdingasis mūsų Kūrėjas daugiau nei kitus apdovanojo savo malonėmis!
Toks buvo ir doras, taurus, nepamirštamas, visų gerbiamas, pats garbingiausias iš žmonių – Juozapas Oleškevičius.
Jau prabėgo dvi dešimtys metų nuo tos akimirkos, kai ta šventa siela paliko savo žemišką prieglobstį, kai nutraukė ryšius su jos nevertu pasauliu, kai susijungė su Dievu. Likimas, kuris mane slėgė kietu akmeniu, nors tada ir paliko gyvą, bet nubloškė į kitus kraštus. Dievas man nedavė tos paguodos, tos garbės ir pasididžiavimo, kad užmerkčiau tas doras, tikrai krikščioniškas, akis. Bet dar ir šiandien, nors tiek metų prabėgo, kai tik jį prisimenu, mano akis suvilgo nuoširdžios ašaros.
Matyt Dievas, kuriam rūpi kiekviena žemės dulkelė, nusprendė, kad Oleškevičiaus vardą išgirsčiau jau vaikystėje. Dar mane ant rankų nešiojo, kai jis, grįžęs iš Paryžiaus, kur iš Žako Lui Davido ir kitų prancūzų mokyklos meistrų išmoko tapybos meno, Vilniuje tautiečių teismui viešai išstatė savo paveikslą.
Į užsienį Oleškevičių savo lėšomis išsiuntė labai šviesi ir labai dora Chodkevičių šeima, tačiau kai jis savo profesijoje jau pasiekė trokštamą meistriškumo lygį, pradėjo ilgėtis gimtinės dūmelio. Tad grįžo namo, o nuostabiems savo geradariams ant pečių parnešė viską, ką tik turėjo geriausio.
Didelio formato paveiksle Oleškevičius vaizdavo etmoną Chodkevičių kaip tik tuo ypatingu krikščioniškos ir pilietinės doros momentu, kai jis, lipdamas nuo altoriaus, prie kurio kartu su Ona Ostrogiškyte vienas kitam buvo prisiekę ištikimybę iki grabo lentos, ir liaudį, ir karalių kvietė gelbėti nuo turkų niokojimo kenčiančią tėvynę. Tas šventą didžių mūsų protėvių auką vaizduojantis paveikslas visuomenei buvo išstatytas viename didžiulės universitetinės Šv. Jonų bažnyčios prieangyje. Drobės pažiūrėti plūdo minios žmonių. Ir mane, lydimą močiutės, mamos ir guvernerio, kuris mano didelei nuostabai vis turėdavo kažkokių svarbių reikalų su mano aukle Joana Nemeckaite, ant rankų ten nunešė. Kaip per rūką matau tą paveikslą, kuris vėliau kabėjo Chodkevičių galerijoje Varšuvoje ir kuris, atėjus sunkmečiui, kartu su kitais ir dabartinio savininko, ir jo protėvių sukauptais šedevrais buvo parduotas iš varžytinių. Tačiau nuo Vilniaus laikų tos drobės man jau neteko matyti. Kaip per sapną girdžiu lankytojų kalbas; girdžiu nuomonę minios, kuri prie to paveikslo ėjo tarytum kokioje procesijoje. Vienam viskas patiko, kitam – niekas nepatiko, vienas gyrė tik žirgą, kitas – tik etmonienę, o anoji – tik etmoną, tas kritikavo vadžias ant žirgo kaklo, vienam nepatiko apdarų turtingumas, o anam – jų skurdumas. Kitaip tariant, daugybė prieštaringų vertinimų, bet visa tai tik į naudą pačiam paveikslui.
Tas vaizdas man, tada dar tik kelis žodžius mokančiam vaikeliui, nežinau kokiu būdu iki šiol liko gyvas galvoje. Nuo tada visada žinojau, kad buvo, jeigu jo jau ir nebėra dabar, toks Oleškevičius, tapytojas. Tokiu pat būdu ir nuo tokio pat amžiaus visada žinojau ir apie dailininką Joną Damelį, su kuriuo tik po kelių dešimčių metų asmeniškai susipažinau ir kurį labai pamėgau.
Kai tik atvažiuodavau į tuomečius mūsų Atėnus – Vilnių, visada apie Oleškevičių girdėdavau pačias įvairiausias nuomones. Vieni kalbėjo apie jo keistenybes, kurios, beje, nedarė niekam žalos, kiti apie jo meną. Tačiau visi iki vieno garsiai vienu balsu giedojo himną, šlovinantį jo ypatingą labdaringumą, garbingumą ir dorą. Pagaliau buvo prieita net iki to, kad tas, kuris lankėsi Peterburge ir nesusipažino su Oleškevičiumi, grįžęs namo būdavo įtraukiamas į sąrašą žmonių, kuriems tinka priežodis: „Romoje buvo, bet Popiežiaus nematė!“
Mano tėvo seno bičiulio, buvusio Minsko gubernijos bajorų maršalo Mykolo Zenavičiaus, gražaus žilagalvio senolio su spindinčia žvaigžde ant kontušo, sūnus Ignacijus Zenavičius, mano kolega, o kartu ir per mūsų tėvų liniją jų draugystės paveldėtojas, supažindino mane su Oleškevičiumi.
Paskambinome į duris. Mus įleido mažutė švarutė senučiukė, kuri pareiškė, kad jos ponas dabar yra savo dirbtuvėje. Perėję šviesų, erdvų, dideliais paveikslais nukabinėtą saloną įžengėme į ne ką mažesnį ypač gerai apšviestą kambarį.
Nuo kėdės pakilo prie didelio portreto triūsęs šeimininkas. Tai buvo jau gerokai daugiau (bent jau man taip atrodė) nei vidutinio amžiaus vyriškis, gana augalotas, garbingos ir orios išvaizdos. Kiekvienas jo veido bruožas rodė geranoriškumą, pakantumą, gerumą ir palankumą. Didelę viršugalvyje jau kiek pliktelėjusią jo galvą iš šonų kaip kokie vainikai puošė tankūs, tamsūs, beveik juodi, tik kur ne kur žili plaukai. Akys – didelės, vokai – taip pat, blakstienų jau tik koks trečdalis belikę. Antakiai platūs ir tankūs. Veidas vyriškas, gražus ir sveikas. Balsas ir juokas malonūs ausiai. Neturėjo rafinuotų manierų, bet elgėsi tinkamai ir labai natūraliai. Buvo kiek pakumpęs, o ir kojas jau sunkiai per kelius ištiesdavo, nes jose jau buvo įsitaisęs artritas; artritas, kurį pasigavo gyvendamas klimate be saulės ir kuris jau buvo pradėjęs keliauti ir į rankas, ir ta kelionė kėlė didžiulį nerimą žmogui, gyvenančiam iš savo rankų. Apskritai tai buvo gražus ir taurus kūnas. Tačiau tas gražus ir taurus kūnas, tas gražios ir taurios išvaizdos žmogus, buvo tik priedas, tik būtinas priedas prie puikios jo sielos. Tai buvo tik pati mažiausia dalelytė to didžiulio turto, kurį Dievas dovanojo mūsų tėvynės garbei…
Tiesiog prieš duris stovėjo didžiulis tamsių spalvų paveikslas, vaizduojantis Klitemnestros mirtį. Figūros buvo pusantro žmogaus ūgio dydžio. Ant sienų sukabinėta daugybė pradėtų arba jau baigtų portretų. Keturi stovėjo skyrium dirbtuvių viduryje ant molbertų. Portretas, kuriam mums įėjus piešė draperiją, buvo Olgos Potockytės-Naryškinos, tada garsėjusios gaivumu ir grožiu. Ten kabėjo dar keli, tačiau visai kita maniera nutapyti portretai. Ant stalų gulėjo dvi atverstos Biblijos, o ant taburetės, visai greta Oleškevičiaus, – Emanuelio Svedenborgo veikalas „Dangaus ir pragaro stebuklai“.
Kampuose gulėjo keli susimąstę katinai. Dvi katytės nuolat draskė jau ir taip smarkiai apgraužtus molbertus.
Bus daugiau

Iš lenkų kalbos vertė dr. Reda Griškaitė