Rugsėjo virsmas

Matuojamės laiko rūbą, o jis ir vėl kvepia rugsėju. Kad skanus būtų rudenį nuo šakos nuskintas obuolys, reikia ilgos kantrybės užauginti jį iš sėklos. Ilgas ir kantrus gyvenimo procesas gražus kaip veiksmažodis: sodinti, auginti, prižiūrėti, globoti, saugoti, mylėti, branginti, grožėtis, gėrėtis, tausoti, ilgėtis, lygiuotis, rūpėti… Nekintantis ir niekuomet nepavargstantis savęs ieškojimas, savosios džiugios atrastys, o kartais ir skaudūs praradimai. Jie grūdina, stiprina, drąsina.
Rugsėjis. Ruduo. Virsmas su skauduliu, kad kažkas negrįžtamai išeina. Ne, ne vasara. Apsisuks metų ratas ir ji vėl sugrįš. Išeina metai, kurie tikrai nebepasikartos, išeina dienos viena į kitą nepanašios. Laikas jau seniai nebekapsi lašais nuo šiaudinės pastogės, jis naujoje technologijų eroje skrieja šimtamyliais batais. Istorija sluoksniuojasi ne dienų, o minučių greitumu. Tai, kas vyko, kaip toje pasakoje, seniai labai seniai, prieš daugiau nei keturiasdešimt metų, nugulė laiko ir atminties dulkėmis. Prisilieti prie tos praeities, galvoji, mąstai, mintimis grįžti į savo mokyklinius rugsėjus, kurie tebedvelkia tarybiniais metais. Esu iš tos tarybinių laikų „prarastosios“ kartos, kuriai nuolatos primetamas „tarybinio“ piliečio štampas ir niekaip nepavyksta, o gal niekada ir nepavyks išaugti tarybinės vaikystės marškinius. Ir nereikia. Ateiname į pasaulį, kad jį atrastume per savo matymą, kad atliktume daug darbų pagal savo gebėjimus ir sugebėjimus, kad paliktume savo būties pėdsaką ir išliktume tiesiog žmonėmis. Jeigu lygintume šiandienos ir mano, tarybinės kartos, mokinio galimybes, tai mano karta išoriškai atrodytų apgailėtinai skurdi, nes turėjome tik du mokslo įrankius – vadovėlį ir mokytoją. Pastarasis mano kartai buvo – pavyzdys ir pagarba. Kiekviena karta išgyvena jai skirtą epochą. Šiandienos įvykių kontekste pastebime, kad ir vienos, bet labai ryškios asmenybės šviesa nuskaidrina buvusį ir esamą laikmetį, o žmogus išlieka pavyzdžiu, išaugęs bet kurios ideologinės santvarkos rūbą. Ne vien savo valia, bet ir valstybei primestų santvarkų virsmas drebino Lietuvą nuo jos egzistencijos užuomazgų. Viena iš paskutiniųjų – tautos pasirinkimas, – iš tarybinės Lietuvos – į Nepriklausomą Lietuvą. Nesvarbu, kokioje santvarkoje, tačiau mokytojas visuomet buvo šviesuliu, lyderiu, pavyzdžiu. Jo pavyzdžio įkvėpti mokėmės ne vien iš vadovėlių, bet ir iš gyvenimo tiesų. Jos visuomet buvo šalia: su pamokomis, pertraukomis, klasės valandėlėmis, išvykomis, žygiais.
Likti po pamokų dėl neatliktų namų darbų, ar gavus nepatenkinamą mokslo pasiekimų įvertinimo balą, mano kartos mokiniui buvo ir didelė gėda, ir bausmė. Gėda mokiniui prieš draugus, tėvus, mokytoją, betgi bausmė būdavo abiems – ir mokiniui, ir mokytojui. Mokinys po pamokų taisė savo mokslo spragas, o mokytojas šį laiką aukodavo savo mokiniams, kad padėtų jiems be jokio papildomo atlygio. Atmetus bausmę ir gėdą, mokinys dar turėjo galimybę ir mėgautis mokytojo jam skiriamu dėmesiu, nes tarybinės klasės buvo ypač gausios mokinių. Manoje klasėje (nuo pirmos iki ketvirtos) mokėsi keturiasdešimt keturi mokiniai. „Bausmėmis“ pasilikti po pamokų mokiniai buvo „baudžiami“ ne vien už mokslo, bet ir drausmės pražangas. Palikimo po pamokų metu dažnai buvo rašomas dailyraštis. Kaip dailininkas pamilsta teptuką, taip ir mokinys po nuolatinio prisilietimo prie raidės, stengiantis išvingiuoti kiekvieną jos įlinkį, išsigaubimą ar išsilenkimą, prisijaukina ir savo kalbą, „prisiriša“ prie jos. Keista būtų sakyti, bet augome „baudžiami“ mokslu. Tuomet tai laikėme bausme, bet praėjus beveik pusei amžiaus po mokyklos baigimo, pasikeitus santvarkoms ir epochoms, akivaizdus ir svarbus tik vienas dalykas, kad „bausmė“ mokslu sykiu buvo ir didelis privalumas. Anuometinėje santvarkoje auginti vis dar tebeturime įprotį padirbėti po darbo valandų ar jų neskaičiuoti. Nesvarbu, kad mano karta vis dar matuojama tarybiniais marškiniais, svarbiau yra tai, kiek mokytojo, kaip pavyzdžio mokiniui, iš tos kartos atėjo į šią kartą. Ateitis auga mokykloje.
Kinta gyvenimo dėsniai ir modernėja procesai, greitėja diena, trumpėja laimingas laikas. Į praeitį žvelgiame su nostalgija, ilgimės dalykų, kurie tarsi iškrito iš dabarties, iš šiandienos arba tapo nebereikalingi. Mes patys juos ir išstūmėm, ištrėmėm į praeitį, užtrenkėm duris, pakabinom ant jų didžiulę, raktu rakinamą spyną, kurią atrakinantis raktas surūdijo ir nežinia kur pasimetė. Kaip, beje, pasimetė ir praeityje svarbūs dalykai, o gal jie, kaip ir daugelis kitų vertybių, tapo atgyvenomis? Kur tas atskaitos taškas, kad mokytojas visose santvarkose ir epochose būtų ir išliktų pavyzdžiu? Nuo ko pradėti? Gal nuo naujos švietimo reformos? O gal paprasčiau – nuo daiktavardžio – teisė ir pareiga arba nuo veiksmažodžio: mokytis, siekti, žinoti.
Kiekvienas mūsų rugsėjis ateina iš vasaros, iš vakar dienos, iš praeities, tuo pačiu gimtosios kalbos vieškeliu ir atkelia vartus augimui. Iš kiekvieno rugsėjo po žiburėlį šviesos. Su veiksmažodiu ir su daiktavardžiu – teauga žmogus!
Valė Petkevičienė