„Nešiukšlinkim miško, ir bus švariau sielose“…

Laba diena. Šias mintis išsiųsti Prienų rajono ir Birštono krašto laikraščiui „Gyvenimas“, kurį suradome facebook, paskatino mūsų šeimos kelionė pro Prienus. Kadangi mašinoje buvo septyni žmonės, kažkuris paprašė stabtelti parūkyti, kitas užsimanė ramiai pavaikštinėti mišku ir atsigerti kavos iš termoso. Sustojome aikštelėje, kurioje iš mašinos buvo prekiaujama miško gėrybėmis ir kurią žinojome nuo seno, mat kitoje pusėje – kadaise buvęs garsusis „Kubilas“.
Beje, moterys jau buvo ir WC ženklo pasigedusios, bet nutarė, kad „kentės“ iki artimiausios kolonėlės. Kaip vėliau sužinojome, nežinome, ar tiesa, kad pirma kolonėlė už Išlaužo naktį nebedirba, taigi reikėtų kentėti iki tos, kur už Ilgakiemio. Mes keliavome apie pietus. Padiskutavome, kad būtų gerai ir Išlauže surasti WC ženklą, nesurasti, o tiesiog jį važiuojant pamatyti, už kiek metrų galima išlipti, juk ten didelėje aikštelėje nemaži turgūs. Na, nežinome, kas tuo turėtų pasirūpinti. Taigi išlipome tiesiog atsipūsti, kojas pamankštinti trumpam, ir patekome tarsi į viešą lauko WC – šalimais gražios aikštelės begalybė popierių, visokiausių, juodų, pilnų užrištų šiukšlių maišų. Išmintu tarp žolių, krūmokšnių takučiu viena kelionės dalyvė kiek toliau bandė nueiti ir, sako, nors stengėsi neįlipti į žmogaus, taip taip – žmogaus, ne žvėries paliktas „gėrybes“ ir jomis abiejų kedukų padus sodriai „pasipuošė“. Gerai, kad vežėmės vandens. Plovė, šveitė, beje, ir keikėsi, ir su humoru žvelgė į situaciją, nes kolegė prisiminė patarlę, jog š..as, „neša“ pinigus. Juokas juokais, bet supykome ant tų, kurie taip elgiasi. Galbūt išties būna įvairių situacijų, juk žmonės esame. Bet taip arti tų voveraičių, aviečių ant mašinos vaizdelis toks, kurio labai seniai jau matę nebuvome. Kelionę tęsiant pro Kauną, pravažiavus Akademiją, kur netoli valymo įrengimai, jau lyg ir vėl bandėme suversti juntamų pro atdarus langus kvapų „bėdą“ jiems. Tačiau gerai apsižiūrėjęs avalynę kitas kelionės dalyvis „pašoko iš laimės“ ir teko ieškoti, kur prieiti iki Nemuno, ir jau chemijos priemonių tam reikalui nusipirkti. Per tą laiką ir ieškodami Prienų rajono informacijos šaltinio, suradome „Gyvenimą“. Suprantame, kad jūs nei miškų, nei žmonių sielų, nei smegenų „nevalote“, bet gal kitą kartą, po ilgo laiko, kai keliausime, bent šiukšlių dėžę minėtoje aikštelėje surasime… Išties neturime net supratimo, kas tuo pasirūpinti turėtų.
Su pagarba – praėjusio penktadienio pakeleiviai pro nuostabų kurortą Birštoną ir išgražėjusius Prienus