Filmas apie Antaną Lukšą: laikom frontą!

Ketvirtadienį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso konferencijų salė netalpino norinčių pažiūrėti žurnalistės Rūtos Sinkevičienės, operatoriaus ir montažo režisieriaus Tomo Medekšos dokumentinio filmo „Antanas Lukša. Brolio pažadas“ premjeros. Šalia veikė įspūdinga paroda „Laikom frontą“, žymaus partizano gimimo 100-ųjų metinių proga keliaujanti per Lietuvą.
Pasakysiu atvirai: tremtinių, politinių kalinių, to meto laisvės kovų liudininkų pasakojimai spaudė ašaras. Filmo dvasia, parodos šūkis atitiko ne tik nuožmaus karo su atėjūnais, bet ir šiuolaikinės geopolitinės aplinkos dvasią.
Stebint šią beveik valandinę televizijos principu sukurtą juostą, lyg raudona gija ėjo klausimas „Ar tu galėtum taip padaryti?“. Tiesiog stebiesi, koks aiškus, nors ir neapsakomai sunkus, gyvybiškai sudėtingas buvo pokario pasirinkimas: arba tu eini kovoti, vyti okupantą, arba susigūžęs lauki geresnių laikų. Keturi broliai Lukšos neabejojo, nors visi įgijo aukštuosius išsilavinimus, galėjo susitaikyti su okupacine valdžia ir gerai gyventi. Juk Lukšų šeimyna šalia Veiverių turėjo pasiturintį ūkį… Kaip sakė Antano Lukšos sūnus Kęstutis (dukra Dalia atsiuntė sveikinimą ir padėką filmo kūrėjams), tėvai Simonas ir Ona savo vaikams ir anūkams įskiepijo ne formalią meilę savo Tėvynei ir artimui. „Nutikus bėdai Lukšos pirmi ateidavo į pagalbą. Kaime sakydavo: jei ko reikės, kreipkis į Lukšas“, – susijaudinęs pasakojo Kęstutis.
Žiūrovai buvo sukrėsti liudininkų pasakojimų apie išgyvenimus tremtyje, tardymuose, kalėjimuose. Pirmas 1947 m. birželį žuvo brolis Jurgis, turėjęs Piršlio slapyvardį, kitas brolis Vincas išvežtas į lagerį Vorkutoje, jauniausias Stasys nuo stribų kulkos krito Kazlų Rūdos miškuose. Antanas tą patį birželį irgi pakliuvo į pasalą ir buvo suimtas. Po trijų mėnesių žiaurių tardymų nuteistas 25 metus laisvės atėmimo ir 5 metus tremties, o namo sugrįžo tik 1956-aisiais.
Mes daugiausia girdėję apie Juozą Lukšą-Daumantą (jis turėjo gal 9 slapyvardžius), kuris didvyriškai žuvo prie Pabartupio kaimo Kauno rajone. Apie jį R. Sinkevičienė jau anksčiau buvo sukūrusį filmą „Pasirinkimas“. Tai iš jo Antanas ėmė pavyzdį. Juozas žuvo 1951 m. rugsėjo 4 d., išduotas dvigubo agento Kukausko.
Netekęs trijų brolių Antanas, grįžęs į Lietuvą, sukūrė šeimą, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę vadovavo tremtinių ir politinių kalinių organizacijoms. Mirė prieš septynerius metus, palaidotas Veiverių „Skausmo“ kalnelyje.
Česlovas Iškauskas