„Kodėl toks brangus man rugpjūtis“..?

Visus metus Jūratė laukia rugpjūčio. Per gyvenimo dešimtmečius, kuriuose jau daug vasarų, ji grįžta į senelio namus kiekvieną rugpjūtį, prieš Šv. Roko atlaidus Jiezne. Laikas pakeitė aplinką, seną sodą. Bet ir šiais metais ji brido lauko pieva, ir telefonu su bičiuliais dalijosi mintimis, kaip girdi alyvinių obuolių bumsėjimą. Užklausus, ar prisimena kitų obuolių skonį, Jūratės balsas net sudreba: „Kaip galima užmiršti. Juk augau kartu su ananasine, grapštainų, serenkų obelimis, ir pasenau drauge, tik šios obelys jau nuvirtusios, o aš dar einu. Ir, žinoma, dėkoju už tai ir Šv. Rokui. Kai maža sirgau, mama pasižadėjo, kad aš kasmet dalyvausiu Šv. Roko atlaiduose ir jam padėkosiu. Neatsimenu detalių. Bet pažadą tęsiu, todėl ir laukiu savo rugpjūčių. Ir jūra šiuo metu juk labai šilta. Žinoma, mūsiškė jūra, kitų man nereikia. Ir žvaigždėkritis toks, kad tik nemiegot. Gal dar užsuks koks senas draugas, kuris kadais vakarėlin ateidavo, su kuriuo išmynėm takutį lauku eidami į mokyklą. Taip ir į gyvenimus lauko keliuku išėjom.
Keista ta mūsų karta išties – beveik basi ne vieną kilometrą pėsti eidavom į mokyklą, grįždavom, padėdavom tėveliams darbuose, brolius, seses prižiūrėti. Ir mokėmės gerai, ir aukštuosius baigėm. Būtų įdomu po daugelio metų susitikus pasikalbėti.
…Kai senelio namus apgaubia rūkas, atrodo dar vis girdžiu tėvelio arklio žingsnius žolėje. Kartais prieš akis iškyla mamos, grįžtančios melžus karves su nąsčiais ant pečių, vaizdas. Matau ir kaip katinas bėga jos pasitikti, kartu ir aš. Ir man tikrai brangi ta pieva, kurioje, anot Just. Marcinkevičiaus, kadaise ganėsi arklys, kuri „Motinos pilnoji“… Ne taip seniai jauna emigrantė iš mūsų krašto rašė komentarą. Mačiau, kaip jai nėra svarbi Just. Marcinkevičiaus kūryba, kad tai ne tas poetas, kurio knygą atsiverstų bent kartą per metus. Iškart pagalvojau apie kartų skirtumus. Neteisiau jos. Mes juk ne per prievartą skaitėm, mokėmės citatas. Dar ir dabar senoje užrašų knygelėje išblukusios raidės su mintimis iš „Dienoraščius be datų“ – kaip svarbu ir sunku išlikti žmogumi. Ir nereikia mūsų kartai jau per metus kartą ar du atsiversti šio taip mylimo ir keistai „puolamo“ žmogaus kūrybos. Mes su ja susigyvenę. Kaip su maldaknyge. Ir nežinia dar, kurią dažniau kartojam. Taip Jūratė, tarsi „užsukta“, kalbėjosi mintyse, kol kažkokia moteris ją pasisveikino. Pasirodo, tų pačių obuolių užsuko Morta, taip pat vasarojanti tėviškėje. Ji apsidžiaugė Jūratės grįžimu. Juk ne kartą į Roko atlaidus drauge važiavo, nes, kad Morta pasveiktų, jos mama, melsdama sveikatos dukrelei, pažadėjo, kad kiek dukra galės, tiek ir lankys Šv. Roką, jam melsis, aukos. „Kaip aš galiu netikėti, taip sirgau maža, pasveikau, ir kol kas užklumpa tik mažos kliūtys, iš kurių išeinu vis dar sveika“, – atviravo Morta. Abi prisiminė tuos žmones, kuriuos metų metais sutinka atlaiduose. Kiti ir iš toli atvažiuoja. „Jie gal santūresni, – sako Jūratė, – truputį labiau susikaupę, nelabai turintys su kuo pasišnekučiuoti, kaip kiti kad gimines sutikę.“ O galbūt ir vengia jų, kaip ir pati Jūratė, nuolat laukianti savo rugpjūčių ir besidžiaugianti, kad gebėjo išgyventi sielos skausmus, kad dar iškenčia fizinius. Ji tiki, kad padėjo jai jos dievas ir Šv. Rokas – išklausė, atleido, neteisė, ir tai, kad geri žmonės, likimo atsiųsti sunkiu laiku buvo šalia…
Dabar čia, sodelyje, tiek daug ir širšių, ir bičių – bet negaila joms obuolių, juo labiau, kad jos manęs nekanda, – brisdama jaunystės pieva mintijo Jūratė. O Morta vis klausė ir klausė, kas bus po mūsų, kaip kurs ateitį kitokios kartos žmonės. Tarp jų – ir tie, kurie galbūt turėjo galimybę nusipirkti viską, ko nori. Kitaip juk jie mokėsi ir mokosi. „Ar mus globos dabartinės kartos rankos,“ – klausia Morta. O ką jai atsakyti, kad netikiu. Kažkaip nepatogu. Bet netikiu. Tiesiog nežinau, kur reiks jų ieškoti. Ar jiems „atsiveria gražus lyg peizažas, slėnis“, kuriame rašytojas tarsi visą Lietuvą mato… Ar jiems rūpi sodas, pieva ir žmogus? Juk jie augo be sodo. Čia pat Mortai primenu gero poeto bičiulio kauniečio poeto P. Palilionio eiliuotos knygos, skirtos Samuolio atminimui, eilutes, kuriomis jis klausia obelies „Kieno sodintas šitas sodas,/ Kieno čia likę pamatai?“… Neturiu ir tos knygos po ranka, bet ji išlikusi atmintyje. Kaip ir V. Mykolaičio-Putino Liucija ir Liudas Vasaris, J. Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo meto“ herojai, ypač Marius kažkodėl. Kartu ir Baltušio Juza, Simonaitytės – Šimonių šeima, V. Krėvės, A. Vienuolio kūrybos herojai, kurių pasaulis atskleistas ir per gamtos grožį, meilę darbui, savo žemei ir žmogui. „Tai kurkim ir lipdykim iš širdies kiek dar galima,“ – ragina Morta, perfrazuodama posmelį iš Just. Marcinkevičiaus. Lipdykim nuo rugio iki duonos, nors ir bus sunku atskirti pelus nuo grūdų. Kurkim net ir tada, „kai pro tuos langus jau ne viskas tikra“…Ačiū Dievui, kad dar laukia mūsų tie langai… Tikėkim ir kurkim, melskimės ir mylėkim, neteiskim ir nebūsim teisiami…
Palma