Papildomi širdies dūžiai

„Žmogus ne vien duona sotus“, – byloja liaudies išmintis. Žmogui reikia dainų ir muzikos, kad siela atsigautų, žmogui reikia teatro ir spektaklių, kad išlaisvintų vaizduotę ir suvoktų gyvenimo dorybes ir paklydimus. Dažnai žmonės spektaklio personažų charakteriuose atpažįsta save, giminaitį ar kaimyną, tai veikia ir kaip auklėjamoji priemonė. Norėdami pritraukti ir sudominti žiūrovą, dažniausiai renkamės komedijos žanrą, nes per ilgą darbo patirtį pastebėjau, kad žiūrovai labiau mėgsta komedijas, atėję į renginį nori linksmintis, atitrūkti nuo kasdienybės, o komedija ir yra tai, kas gali jiems tai suteikti. Jei žiūrovas ploja, juokiasi, reiškia dirbome ne veltui.

Mūsų teatro kolektyvas, susibūręs prieš 18 metų, patyrė daug gražių bendravimo akimirkų, bet patyrė ir skaudžių netekčių. Laikui einant kolektyvo nariai keitėsi, bet ne dėl to, kad norėtų palikti kolektyvą, bet dėl susiklosčiusių asmeninių aplinkybių. Taip keliaujant per metų tėkmę susiformavo nūdienos teatras, kuris pavadintas „Žaltvykslė“. Niekada neskaičiavau valandų, kiek praleidžiame kartu repeticijose, kol gimsta spektaklis, bet tikrai labai daug, o kiek jaudulio, kiek papildomų širdies dūžių atiduota premjerų, festivalių, konkursų metu, kokios rūbų paieškos vyksta, atributikos. Tačiau dėl to mes tik stiprėjame, daromės artimesni, tartum vienas kumštis. Su tokiu darniu, teatrą mylinčiu ir savo darbą išmanančiu kolektyvu, atrodo, lengva ir dirbti, tačiau atsakomybė už bendrą darbą ir už kiekvieną dalyvį neleidžia atsipalaiduoti. Štai kad ir toks malonus pasiūlymas iš Kruonio KLC Kalvių padalinio režisierės J. Bernotienės – suvaidinti jungtiniame „Amerika pirtyje“ spektaklyje be repeticijų. Sutikome, spektaklis pavyko puikiai, buvo labai įdomi patirtis mūsų kolektyvui.
„Žaltvykslė“ turi ir savo teatro tradicijas. Laisvalaikiu minime dalyvių gimtadienius, keliaudami po Lietuvą. Atrodo, jau daug kur buvę, daug visko matę, bet vis atrandame nuostabių kampelių, gamtos „stebuklų“. Tokia graži ta mūsų Lietuva: piliakalniai, atodangos, upių vingiai, žalios girios ir miškai, bažnyčios, dvarai ir pilys, o kiek dar gražių gamtos kampelių, kurie nepažymėti lankytinais, bet pamalonina akį, atgaivina sielą.
Baigiasi vasara. Vis labiau vėstančios naktys, žiogų čirškimas vakarais ir besibūriuojančių gandrų būriai jau primena, kad ruduo čia pat ir kažkoks keistas liūdesys užvaldo širdį… atrodo tarytum kažką praradai.
Angelė Jaruševičienė
Jiezno kultūros ir laisvalaikio centro meno vadovė, „Žaltvykslės“ teatro režisierė