Pamažu atsisveikina darbštuolė vasara

Paprastučiai, bet kiek gražių vaizdinių sukelia poeto Marcelijaus Martinaičio žodžiai: „Saulele, saulele, auginki smilgelę boružei pakilt.“ Netrukus vis dažniau vienas kitam sakysime – kaip greit prabėgo vasara! Prieniškių bendraminčių klubo „Versmenė“ vasara bėga po melsvu, aukštu dangum, po žaliu medžių stogu, šalia raibuliuojančio Nemuno vandens – šventėse, renginiuose, kelionėse.
Ar keliavome šią vasarėlę? Žinoma. Dviejų dienų kelionės maršrutas po Latviją buvo turtingas: Lygatnės nacionalinis parkas (tiesą sakant, maža dalis šios unikalios teritorijos su XX a. pradžioje pastatyta darbininkų gyvenviete prie popieriaus fabriko), Cėsis su 1209 metais statyta pilimi, nakvynė. Kita diena skirta Siguldai – turizmo, poilsio ir sporto centrui bei Turaidos piliai. Per dvi kelionės dienas pamatėme daug: olų-buvusių šaldytuvų (viename iš jų smagiai degustavome vietinį vyną), kažkada galingų mūrinių pilių, užburiančio grožio Gaujos upės slėnio vaizdų, populiaraus latvių sporto bobslėjaus trasos vingių, daug klestinčių gėlynų. Išsamiau susipažinome su Latvijos istorija, tradicinėmis šventėmis, liaudies dainų, muzikos instrumentų savitumais, kalbos įdomybėmis.
Kitą kelionę pradėjome žvelgdami į Lietuvos praeitį. Dubingiuose nusikėlėme į XVI-ą amžių, kai vietovę perėmė didikų Radvilų giminė ir miestelis tapo vienu iš reformacijos centrų Lietuvoje. Išklausėme pasakojimą apie pilies istoriją, dairydamiesi į mūro liekanas, puikiai apsaugotas nuo oro stichijų (kaip tik mums būnant patalpoje, prapliupo juodas debesis), aplankėme aštuonių Radvilų giminės atstovų palaidojimo vietą ir pasukome į Asvejos regioninio parko lankytojų centrą. Ten daug įdomybių apie šio krašto gamtą ir kultūros paveldą. Veikė paroda, atgabenta iš Valdovų rūmų, apie Lenkijos ir Lietuvos karalienę Barborą Radvilaitę. Anot prof. M. Matušakaitės – „tai viena pačių populiariausių mūsų istorinių asmenybių. Beatodairiškai smerkiama vienų ir liaupsinama kitų, ji teikė medžiagos gausioms istorinėms studijoms bei aštrioms poleminėms diskusijoms.
Parymojome naujoje, jaukioje bažnyčioje, dairėmės į puikius ežero vaizdus, o galvoje sukosi mintys – kiek daug įdomių, svarbių dalykų, faktų, grožio vienoje nedidelėje vietovėje! Aplankome Mindūnų ežerų žvejybos ir medžioklės muziejų, kopiame į stipraus vėjo švelniai sūpuojamą apžvalgos bokštą ir sukame į Žvaigždžių gatvę Kulionių kaime! Čia įsikūręs Lietuvos etnokosmologijos muziejus, kuriame per požeminę galeriją kylame aukštyn, gilindamiesi į žmonijos ryšį su Kosminiu pasauliu, mėgindami suprasti mūsų civilizacijos ateities galimybes.
Į etnologės, Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos darbuotojos Ritos Balsevičiūtės kvietimą susipažinti su Žvėrinčiaus miško ir Velniabliūdžio pelkutės augalais atsiliepė nemažas būrelis versmeniečių. Neilgas buvo maršrutas – nuo Šv. Teresėlės koplytėlės pradėjome, čia ir užbaigėme, apsukę ratą, bet kiek įdomių dalykų sužinojome! Velniabliūdžio aukštapelkės susidarymas, jos išteklių naudojimas gydomajam purvui Birštono sanatorijose, legendos apie pelkės pavadinimo kilmę! Ir Ritos nuoširdus pasakojimas apie didžiąją Gamtos vaistinę.
Patogu, smagu ir lengva, kai tavimi pasirūpina – organizuoja kelionę, pasakoja, rodo, vaišina. Bet daugumą renginių versmeniečiai kuria patys. Tam reikia ruoštis, rinkti įvairias žinias, paprašyti draugų pagalbos, apgalvoti visas smulkmenas. Bet kaip gera po to, kai bendraminčiai įvertina, dėkoja, pagiria, o kitą kartą atsakai tuo pačiu nuoširdumu.
Po to, kai atšventėme Sekmines po žaliu svyruokliu beržu, viena sekmadienio popietė buvo skirta susitikimui po septyniais ąžuolais. Mūsų protėviai tikėjo, kad tarp žmogaus ir medžio egzistuoja antgamtinė giminystė. O Ąžuolas – Perkūno medis lietuvių sąmonėje laikomas jėgos, nepriklausomybės, ištvermės ir tvirtumo simboliu. Dainose apdainuotas, sakmėmis apipintas, eilėmis išaukštintas. Minėjome ąžuolą vietovardžiuose, miestelių herbuose, tautosakoje. Kūrėme sakmes apie užburtą ąžuolą pabaigą – kiek įdomių variantų! Varžėmės taiklumu, mėtydami giles į ąžuolinę statinaitę, pasakojome brangius prisiminimus apie tėviškės ąžuolus, dainavome, deklamavome.
Šiemet LR Seimui pasiūlius paminėti Aukštaitijos bei Dzūkijos etnografinius regionus, versmeniečiams ši tema pasirodė įdomi. Nedidelėje Lietuvoje net penki regionai – su savo kultūrinėmis tradicijomis, kraštovaizdžiu, tarme, drabužiu, papročiais, kulinariniu paveldu. Ką žino apie savo kraštą klubo aukštaitės ir dzūkės, ką kitiems gali papasakoti? Pokalbį dirigavo aukštaitės Kristina ir Stanislava, dar neblogai paporinusios gimtąja rytų aukštaičių tarme. Gražiai jas papildė Zita ir Birutė, prisiminusios savo gimtąsias vietas, šeimos tradicijas. Dzūkės Janina ir Genė, kilusios iš gražiųjų Daugų, papasakojo vaikystės prisiminimus, ganymą, grikių rovimą. (Nejaugi buvo tokie laikai, tokie darbai?!). Įdomu prisiminti, įdomu klausytis ir, be abejo, pasivaišinti aukštaitiškomis spurgomis, sūriu, lašinukais, ypatingu Stanislavos giminės pyragu, paragauti alaus – Aukštaitija neįsivaizduojama be šio senovinio gėrimo. Kaip Dzūkija be grybų ir grikių.
Tyliai išskrenda paukščiai, laumės užkloja pievas minkšta pilka migla, saulelė vis anksčiau eina pailsėti. Vasara baigiasi, palikdama spalvotus ir mielus prisiminimus.
Dainora Šaltienė
„Versmenės“ klubo narė