Krizės akivaizdoje
Šiandien nerimas yra neišvengiamas mūsų gyvenimo palydovas. Įprastą kasdienybę sukrečia ir ilgam išmuša iš vėžių daugybė nenuspėjamų, atsitiktinių ir nekontroliuojamų įvykių – netoliese vykstantys karo veiksmai, nusikaltimai, pažįstamų žmonių mirtys, žūtys, netikėti poelgiai, skyrybos, konfliktai. Ko gero, ne vienas žmogus norėtų sugebėti neigiamas naujienas priimti kuo ramiau, objektyviau, susigyventi su tuo, kad gyvenimas gali būti nesaugus ir skaudinantis. Visgi savo pastangomis tampa sunku suvaldyti įsisiūbavusias emocijas, įveikti paniką, išsivaduoti iš depresiškų minčių, juolab padėti savo artimiesiems išgyventi nemalonius dalykus, kad jie nepalūžtų. Kaip elgtis tokiose situacijose? 
Pataria psichologė Brigita Gelumbauskienė:
– Iš tiesų šiandieniniame gyvenime netrūksta netikėtumų, pilna neapibrėžtumo ir nekontroliuojamų įvykių. Kiekvienas nori kuo daugiau aiškumo ir žinojimo, kas padeda pasijusti saugiau, norima valdyti situaciją, savo emocijas. Ir tai visiškai normalu. Tačiau negalima visko žinoti ir valdyti.
Sukrečiančios žinios apie mūsų artimuosius sukelia įvairių intensyvių jausmų – kaltę, pyktį, nerimą, gailestį, liūdesį ar bejėgiškumą. Kai kurie iš mūsų stipriai išgyvena ir dėl visiškai nepažįstamų žmonių nelaimių. Netektis, smurtas, skausmas, skyrybos ar kiti sunkūs gyvenimo įvykiai neišvengiamai išbalansuoja. Būtų keista, jei liktume ramūs ir abejingi. Jei neleidžiame sau jausti įvairių jausmų dėl skirtingų priežasčių, tai jie užsilieka, tarsi konservuojasi ir atlieka savo darbą. Dažnai pyktis virsta nuoskauda, kuri gali tūnoti viduje daugelį metų. Nerimas augina įvairias baimes, kurios tik didėja, jei nesistengiama prie jų prisiliesti, pripažinti.
Sąmoningumo didinimas klausiant savęs ar kito – kas vyksta su manimi, kaip jaučiuosi, dėl ko liūdna ar pikta – padeda ne tik suprasti, pajusti, bet ir išleisti susikaupusius išgyvenimus. Kartais svarbu leisti sau/kitam paverkti, paliūdėti, patylėti kartu ir neieškoti patarimų, pamokymų. Dažniausiai žmogus nori būti tiesiog išgirstas, suprastas, jausti „petį“ šalia. Svarbu neišsigąsti ypač įsismarkavusių emocijų, kurios gali reikštis įvairiais būdais. Intensyvus ir koncentruotas nerimas gali reikštis per panikos priepuolius, kurie ne juokais gali sugluminti ne tik patį išgyvenantį ataką, bet ir jo artimuosius. Tai gali būti gydoma psichoterapija ir medikamentais, kai nepadeda kvėpavimo pratimai, meditacijos, pasivaikščiojimai.
Stiprus savęs kaltinimas ir graužimas dėl artimojo mirties ar nelaimės – dažnas reiškinys, kuriame sukasi priekaištaujančių minčių ratas, ką buvo galima kitaip padaryti ar nedaryti. Labai sudėtinga su savimi „objektyviai pasikalbėti“ ir ramiai reaguoti. Tokiais atvejais labai praverčia kito žmogaus nuoširdus domėjimasis tuo, kas įvyko, kiek kalta yra viena ir kita pusė, kas ir už ką yra atsakingas? Neskubėti vertinti ir pasmerkti nei savęs, nei kito – ko gero, vienas iš svarbiausių dalykų, kurį verta prisiminti. Skubėdami dažniausiai klystame ir darome skubotas išvadas, kurios formuoja įsitikinimus, trukdančius suprasti. Be to, kas teisinga vienam, nebūtinai yra neginčijama tiesa kitam. Svarbu leisti kalbėti apie padarytą žalą, jausmus, kurie sukilo, tačiau vertinti, jog tai blogai ar gerai, vertėtų susilaikyti. Mes negalime žinoti, kas yra gerai ar blogai kitam, jei to neklausiame.
Pabaigai. Priimti, jog gyvenimas gali būti skaudus ir neteisingas, yra nelengva. Leidžiant jausti ir tinkamai reikšti skausmą ir pyktį, galima atlaisvinti vietos kitiems jausmams – liūdesiui, vilčiai, dėkingumui, meilei. Norisi pacituoti gan plačiai žinomą maldą, kuri gali gelbėti sunkiose situacijose: „Dieve, suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti; drąsos keisti, ką galiu pakeisti, ir išminties tą skirtumą suprasti“.
Laikraščio veiklą ir projektą „Gyvenimo medis augina naujas šakas“ iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“ (2026 m. bendrai skirta suma – 38132 Eur).