Nušvitusi diena įsuka visus į darbų ir rūpesčių verpetą, o čia žiūrėk, jau ir vakaras. Taip besisukdamas, rodos, net nepastebi tave supančios aplinkos ar pro šalį praeinančių gerai pažįstamų žmonių. Akys apsipranta ir nemato apšiurusių pastatų, nešienautų parko žolynų ar sulūžusio suolelio, pasislėpusio po netvarkingai nukarusiomis, seniai negenėto medžio šakomis.
Šiandien jau viskas kitaip. Įgyvendinus ES projektą, Jieznas pasikeitė neatpažįstamai. Jiezniškiai džiaugiasi ir didžiuojasi vis gražėjančiu Jieznu, išplėstomis ir sutvarkytomis erdvėmis, atnaujinta Nepriklausomybės aikšte, kurioje ant modernių suolelių, stilingų gėlynų apsuptyje, dažnai mėgsta pasėdėti ir apsikeisti nuomonėmis senjorai, jaunuoliai ar šiaip seni bičiuliai. Jiezno miesto Nepriklausomybės aikštės akcentu tapo paminklas Lietuvos trijų kartų savanoriams atminti. Iš aikštės takas veda į apžvalgos aikštelę, iš kurios atsiveria puikūs ežero vaizdai, gali sėdėti ir gėrėtis kiek širdis geidžia, o čia dar ir bitutės šalia ramiai dūzgia didžiuliuose žydinčių gėlių vazonuose.
Pro šalį pralekia keli jauni dviratininkai, nuklega vaikų būrelis su maudymosi reikmenimis, ramiai, pasikalbėdamos eina garbaus amžiaus moterys, vedinos savo augintinius. Jų visų kelionės tikslas –miesto parkas su pasivaikščiojimui skirtais takais, paplūdimiu su persirengimo kabinomis ir toli į ežerą nusitiesusiu lieptu, treniruoklių kompleksu bei vaikų žaidimų aikštele. Tai – puiki laiko praleidimo vieta bet kokio amžiaus jiezniškiui, o ir ne tik jiezniškiui. Jiezną aplanko daug svečių. Jiems rūpi pamatyti barokinę Jiezno bažnyčią, kuri paskelbta respublikinės reikšmės kultūros paveldo objektu. Prie bažnyčios pastatytas paminklinis akmuo, menantis Jiezno vardo paminėjimą rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą. O jeigu nukeliautume iki autobusų stoties teritorijos, ten pamatytume ne tik elegantišką stotelę, takus, išpuoselėtus gėlynus, bet ir skulptūrą su Pacų giminės simboliu lelija, nuo kurios tiesiasi takas į Jiezno renovuotą gimnaziją. Ir taip, kur tik eisi, pasitiks sutvarkytos erdvės, renovuoti ir gėlėmis apsodinti daugiabučiai, prižiūrėtos ir visada laiku nušienautos pievelės.
Eini per Jiezną ir nesinori skubėti, širdis džiaugiasi, akys šypsosi ir taip jaučiasi dauguma jiezniškių. Jeigu žmonės vaikšto pakeltomis galvomis, šviesiais veidais, šypsosi sutiktam praeiviui, kalbasi, bendrauja vieni su kitais, vadinasi, jie laimingi, jiems gera gyventi Jiezne, gera matyti, kaip jų miestas iš „bjauraus ančiuko“ virsta į gražią gulbę. Tuomet vargai ir bėdos atrodo mažesni, o šventės dar iškilmingesnės ir linksmesnės.
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“