Kodėl Birštonas karališkas?
Rašytiniai šaltiniai liudija apie valdovų – nuo kunigaikščio Vytauto iki karaliaus Vladislovo Vazos – vizitus Birštone, vien valdovo Kazimiero Jogailaičio atvykimų istorikas, Birštono muziejaus direktorius Simonas Matulevičius suskaičiuoja daugiau nei 17-ka. Dažniau nei Birštone šis valdovas savo valdymo laikotarpiu dabartinės Lietuvos teritorijoje, panašu, lankėsi tik Vilniuje ir Trakuose, o tai, pasak istoriko, kelia klausimų dėl Birštono vietovės reikšmės ir valdovų darbotvarkėje Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikais.
– Birštono istorija unikali ir dėl kito, mažai tyrinėjamo ir nušviesto kultūros fenomeno – Lietuvos valdovų medžioklės kultūros ir tradicijų. Apie tai mums liudija Birštono giria – Žvėrinčius, ir išlikę istoriniai duomenys apie valdovo medžioklės dvarą, tarnų pareigas medžioklių metu, medžioklių organizavimą. Tai ištisa, sudėtinga organizacinių ir kultūrinių tradicijų sistema, paremta griežtomis taisyklėmis, tačiau ir turinti pramogos pobūdį. Medžioklės turėjo ir praktinius sumetimus apsirūpinti maistu kasdienybei ir karo žygiams, ir buvo kunigaikščio dvaro pramogos dalimi, ir pasitarnavo kaip šiek tiek laisvesnė, subtili erdvė diplomatiniams susitikimams. Tai turėjo būti įspūdingi renginiai ir reginiai, karo įgūdžių lavinimo poligonas, vyriškumo mokykla, be abejo, nepamirštant ir damų,“ – intriguoja S.Matulevičius, pritardamas minčiai, kad viduramžių laikotarpio švenčių tradicijų, drabužių, buities rekonstrukcijos turi prasmę, nes aiškiai ir vaizdžiai pristato miestą ir atskleidžia senąsias šaknis ir garbingą istoriją.
Įvairiuose Europos miestuose tokios šventės yra įprasta praktika, jos sulaukia didelio dėmesio, žmonės keliauja į įvairias šalis vien dėl reginių, skirtingų valstybių rekonstruktoriai lankosi vieni pas kitus ir kartu dalyvauja vieno ar kito miesto šventėje.
„Reikia turėti omenyje, kad skirtingų valdovų dvare buvo labai įvairių tautybių dvariškių, muzikantų, karių, virėjų ir taip toliau. Tad valdovo atvykimas buvo svarbus ir išskirtinis momentas miesto gyvenime, ir tai neabejotinai matė senieji Birštono gyventojai“, – kalba istorikas.
Tiesa, kaip paveldosaugininkas, S. Matulevičius gan skeptiškai vertina pilių atstatymus ant piliakalnių. Visų pirma, anot jo, nėra daug žinoma apie medines Lietuvos pilis, trūksta tikslių duomenų apie konkrečias pilis. Kita vertus, jis svarsto, kad nereikėtų istorinės vietos užstatyti faktine medžiaga menkai pagrindžiamais statiniais. Lankytojų supažindinimui su senąja kovų su Vokiečių ordinu istorija, edukacijoms geriau pasitarnautų lauko ekspozicijos, įrengtos kitoje, patogesnėje vietoje. Anot istoriko, specialiai šiam tikslui gali būti sukurtas pilies, o gal net ir senosios gyvenvietės maketas, su patogiu priėjimu ir privažiavimu, taip nežalojant autentiškos, istorinės aplinkos. O dabartinis piliakalnis turi likti toks, koks yra dabar. Žmonės gali į jį savarankiškai užkopti, pažvelgti į Nemuno kilpą, į Žvėrinčiaus pusę ir duoti valią savo vaizduotei ir fantazijoms apie tai, koks gyvenimas virė pilyje ir šalia jos, kaip Birštono pilies gynėjams – Lietuvos kariams – galėjo atrodyti puolantis priešas. Kartais juk taip įdomu pasinerti į istorijos ieškojimus. O muziejaus užduotis, anot Simono, suteikti kuo daugiau patikimos informacijos ir faktų, kad miesto gyventojai ir svečiai turėtų bazines žinias. Tai yra bendra visų pasaulio muziejų, kaip mokslinių tyrimų institucijų, misija.
Istorinė tiesa kažkur anapus…
Istoriko įsitikinimu, pasitaiko, kai miestai savo ištakas pradeda skaičiuoti nuo gerokai vėlyvesnių laikų, nors faktai rodo ankstyvesnį laikotarpį.
– Gaila, kad žmonės patys savo noru ištrina šimtmečius istorijos, nepaisant to, kad ji gal net buvo ir visai sėkminga, juk ne visi miestai, net ir Lietuvoje, išliko per karus, gaisrus, kitas stichijas. Birštono istorija patvirtina, kad daug amžių gyvenama vietovė buvo ir tebėra traukos objektas. Apie tai liudija valdovo medžioklės dvaro buvimas, gydomosios vietovės statusas ir iki šiol išlikęs kurortas, – pastebi S.Matulevičius.
Jis priduria, kad Birštono vietovės istoriją galima nagrinėti bei atskleisti ir per vietinius istorinius objektus, ir viso regiono perspektyvoje – kartu su Prienų miestu, kuris istoriškai jungėsi su Birštonu, taip pat ir – su Jiezno miesto istorija bei kitais.
S.Matulevičius pabrėžia, kad iš žmonių atminties pradingo šimtmečiai istorijos, ypač kai kuriais okupacijos laikotarpiais. Pavyzdžiui, apie bajorus, dvarininkus buvo suformuotas vienareikšmis įvaizdis, kaip išnaudotojo, valstiečių skriaudiko, menkai prisimenant, kad istoriškai lietuvių bajorai visų pirma buvo kariai, valstybės gynėjai, valstybės kūrėjai, kultūros puoselėtojai, istorinės atminties saugotojai ir tradicijų puoselėtojai. Per mažai dėmesio skiriama industrinei ir kultūrinei pažangai, kuri pirmiausia pasiekė dvarus ir iš jų sklido.
– 19 amžiaus dvarininkas ir folklore, ir literatūros bei kinematografijos kūriniuose vaizduojamas kaip despotas, dar iki šiol šį įsitikinimą pastebiu ir įvairiose diskusijose. O juk tereikia pasidomėti, paskaityti kad ir apie kunigaikščių Oginskių dvarą Rietave, kur aiškiai matome inovatyvias idėjas ir pagarbą žmogaus darbui ir pačiam žmogui,“ – istoriko manymu, dvaras dažnai įsivaizduojamas labai siaurai, kaip kažkokia primityvi darbų organizavimo ir darbo rezultatų perskirstymo vieta, pagrįsta priverstiniu žmonių darbu. Lyg koks sovietmečio kolūkis. O juk dvaras nešė milžinišką svarbą kultūrinėje veikloje, visuomenės švietimo veikloje, per dvarus sklido ir tautiškumo, pilietiškumo idėjos, kai kurie didikai kartu su valstiečiais petys petin stojo į kovas ir sukilimų metu. Žinoma, buvo visokių, tačiau ne šiaip okupacijų laikotarpiais mūsų didikai buvo persekiojami, tremiami, naikinami, bet kokios dvarų kultūros apraiškos uoliausiai naikinamos, net ir fiziškai sukurtas iškreiptas, klaidingas didiko, bajoro portretas. Vis dar atsikartojantis didikų sluoksnio ir dvarų pasaulio demonizavimas daro žalą savo istorijos suvokimui, savęs suvokimui, skatina abejones savo istorija ir skaldo visuomenę, – pabrėžia pašnekovas. Anot jo, tokių istorinių temų yra ir daugiau.
Jis atkreipia dėmesį ir į tai, kad okupacijos laikotarpiu kovos su vokiečių kryžiuočiais ir kalbėjimas apie tai, vaizdavimas mene, galėjo nesunkiai rasti savo vietą istorijos pasakojime. Tačiau tik – ne karų su Maskva istorija, trukusi beveik be pertraukos apie 500 metų ir, kaip matome, vykstanti iki šiol. S.Matulevičiaus pastebėjimu, menkai prisimenami Stepono Batoro, Radvilų, Pacų, Chodkevičių, Sapiegų ir kitų karvedžių žygiai, valdovų Vazų karų su Maskva laikotarpis. O juk tai susiję ir su Birštono istorija.
Kalbant apie Birštoną, jo gražioji ir romantiškoji istorijos dalis kurortas ir jo vystymosi istorija, kurortinio gyvenimo kultūra. Juk atgavus nepriklausomybę, po ilgos okupacijos Lietuvoje intensyviai sklido įvairios europietiškos mados, apranga, muzika, valgymo kultūra, architektūros ir interjero stiliai. Anot istoriko, šis laikotarpis labai įdomus. Tai gražiai atsispindi išlikusiuose to meto vaizduose, dokumentuose. Ir Birštono muziejus yra tos gražiosios istorijos neatsiejama dalis, kadangi įsikūręs autentiškoje, kurortinėje Pirmosios Respublikos viloje. S.Matulevičiaus manymu, šis laikotarpis taip pat turi būti atskleistas kuo įtaigiau ir patraukliau.
Muziejus neša svarbią misiją
Tad istorinių tyrinėjimų aprėptys ir sumanymai išties ambicingi, darbai ne vienerių ir ne poros metų trukmės, – teigia naujasis muziejaus vadovas. Pasak S.Matulevičiaus, moksliniai tyrimai gali būti inicijuoti įvairiais aspektais, kurie atskleistų pilies, LDK valdovo dvaro, kurorto kūrimosi, Pirmosios Respublikos laikotarpius, skiriant dėmesį ir kitiems Birštono laikotarpiams bei istoriniams įvykiams be išimties. Asmeniškai jam labai įdomi Birštono buvimo prekybiniame kelyje Nemuno upe istorija, laivybos istorija. Todėl jam būtų įdomu pabandyti atskleisti laivybos istorijos svarbą ir reikšmę. Simonas Matulevičius nė kiek neabejoja, kad ženklų, kalbančių apie šią istoriją, tebėra. Žinoma, savotiškas atributas, kalbantis apie gyvenimo ant upės kranto kultūrą, yra ir vienas seniausių Lietuvoje luotas, saugomas Birštono muziejuje.
Istorikas pasakoja, kad kadaise Merkinėje visiškai atsitiktinai, nusekus Nemuno vandeniui, buvo aptiktas medinės vytinės, istorinio burinio laivo, dugnas. Vėliau, remiantis istorine medžiaga, buvo atkurtas istorinis laivas, plukdęs ir Nacionalinės ekspedicijos dalyvius. S. Matulevičius pasvajoja, kad galbūt kada nors toks laivas plaukios ir Nemune ties Birštonu, jis patikina, kad matyti istorinį burinį laivą upėje yra išties nepaprastas reginys…
– Birštonas savaime įdomus istoriniam pasakojimui. Jis turi ir istorinių objektų, paminklų, čia gyvenusias ir kūrusias žymias asmenybes, yra bažnyčia su įdomia istorija, išskirtinis visos Lietuvos mastu Sakralinis muziejus, kurio misija būtų kalbėti ir atskleisti krikščioniškąją kultūrą, sakralinį meną ir neatsiejamą katalikų bažnyčios ir atskirų kunigų vaidmenį Lietuvos politiniame, kultūriniame, tautinio atgimimo gyvenime skirtingais laikotarpiais. Bažnyčios vaidmuo išlaikant šeimos švenčių tradicijas, kurstant prigimtinį laisvės troškimą yra aiškus, – teigia S. Matulevičius.
Jo manymu, įstabios yra kurorto erdvės, sanatorijos, intriguoja ir Nemuno dugne slypintis miesto simbolis – banginukas. Todėl, anot muziejaus vadovo, pasivaikščiojimas po miestą su gidais, virtuali ekskursija, tinkamai parengta nuosekli muziejaus ekspozicija, atnaujintos edukacijų programos privalo dar geriau ir įtaigiau atskleisti įvairialypę miesto istoriją ir skatinti istorijos pažinimą bei pasididžiavimą miestu ir valstybe, dėl to įstaigos direktorius turi planų ir sumanymų.
Paklaustas apie tai, kokių pokyčių imsis muziejaus veikloje, naujasis įstaigos vadovas pabrėžė, kad visos veiklos sritys yra vienodai svarbios: be jau minėtų ekspozicijos ir edukacinių programų atnaujinimo darbų, norėtų sustiprinti ir mokslinį tiriamąjį darbą, darbuotojų kompetencijas. Ateityje numatyta muziejaus pastato – autentiškos vilos, statytos dar 1932-aisiais, renovacija. Jos projektas jau parengtas, S.Matulevičius dar spėjo pateikti savo pastabas ir pasiūlymus, paremtus gerąja patirtimi iš kitų Lietuvos muziejų.
Jo nuomone, vienas iš pirmaeilių dalykų – pritaikyti infrastruktūrą ir sukurti tinkamą mikroklimatą kūriniams, kad muziejus užtikrintų tinkamas sąlygas eksponatų laikymui ir galėtų pasiskolinti, atsivežti ir eksponuoti aukšto lygio eksponatus, kurių laikymui be išimties taikomi griežti reikalavimai.
– Muziejus, kaip atminties institucija, turi tapti nuosekliai, remiantis faktais, Birštono istoriją atskleidžiančia įstaiga, siūlyti kokybišką turinį, būti patrauklesniam ir svetingam lankytojams, skatinti atvykti į Birštoną dėl muziejaus ekspozicijų ir renginių. Turime nuolatos gerinti muziejaus komandos kompetencijas, sudaryti sąlygas tyrimams, semtis gerosios patirties kituose Lietuvos ir užsienio muziejuose, užtikrinti tinkamą ir patrauklią komunikaciją apie muziejaus veiklą. Tai leis įgyti gerą vardą, pritraukti partnerių parodų rengimui. Taip pat būtina atrasti ir rinkti eksponatus, kaupti kokybišką kolekciją, užrašyti amžininkų prisiminimus apie Birštono istoriją. Labai svarbu, kad žmonės neišmestų, nesudegintų senų daiktų, nuotraukų, užrašų, jais pasidalintų su muziejumi, – apie įstaigos misiją ir atsakomybes kalba direktorius S.Matulevičius.
Birštono muziejaus vadovo manymu, muziejus turi skatinti domėjimąsi istorija ir kultūra, organizuoti diskusijas, bendradarbiauti su kitais Lietuvos muziejais, istorijos ir kultūros mylėtojais, Birštono kultūros įstaigomis, bendruomene, o galbūt – ir su tarptautinėmis organizacijomis. O muziejininkams keliamas uždavinys – gebėti tinkamai ir patraukliai reprezentuoti miestą ir jo istoriją, lankytojams paaiškinti apie vietos išskirtinumus, atsakyti į rūpimus klausimus ir svarbiausia – palikti gerą įspūdį apie muziejų ir šiltus prisiminimus, nes muziejus be žmonių neįsivaizduojamas.
Pabaiga. Pradžia „Gyvenimo“ Nr. 62
Dalė Lazauskienė
Laikraščio veiklą ir projektą „Gyvenimo medis augina naujas šakas“ iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“ (2026 m. bendrai skirta suma – 38132 Eur).