Rūpintojėlis – liaudies meno skulptūra, kurioje pavaizduotas susirūpinęs Jėzus Kristus, jis sėdi palinkęs, dešine ranka remdamasis smakrą. Tai vienas populiariausių lietuvių vaizduojamojo meno bei tautodailės objektų, vienas lietuvių tautos simbolių. Jį sutinkame sodybose, kapinėse, poilsio parkuose, piliakalnių prieigose. Pamatome ir susimąstome, kieno skausmą jis išgyvena, ką mums mena. Praeidami pro šalį, nusilenkiame jam, tarsi išgyvenančiam kažkieno likimą.
Jau 17-ka metų Birštono „Bočiai“ kiekvieną rudenį ir pavasarį lanko neveikiančias Panemunio kapines. „Bočių“ bendrijos narių skaičius kasmet auga ir šiuo metu siekia per 170. Ateina nauji žmonės su savo pasiūlymais ir mintimis. Šiais metais nariu tapo Jonas Algirdas Vilkaitis. Tai – labai bendruomeniškas žmogus, siekiantis savo indėliu praturtinti bendrijos veiklą. Per kelionę į Šilutę mums pasiguodus, kad Panemunio kapinių įamžinimo paminklas, pastatytas 2011 m., jau su sunkiai įskaitomu užrašu „XVIII a. Panemunio kapinės“, mūsų naujokas pasisiūlė atnaujinti įrašą. Tai jis padarė vienas , be mūsų pagalbos. Padarė ir paskambino, kad įvertintume, ar darbas tenkina mūsų norus. Nuvažiavę neatpažinome paminklo. Jis buvo nušveistas ir raidės, lyg baltos langinės, švietė jame. Labai gera širdyje pasidarė, kad šis nepaprastai paprastas žmogus laikosi žodžio ir mūsų nenuvylė. Negana to, jis pasiūlė kapinaitėse pastatyti Rūpintojėlį. 
Kapinių žemė – privati. Klausimą suderinome su šviesios atminties buvusios tremtinės, atgaivinusios garsaus šio krašto žmogaus, jos prosenelio Adomo Bortosevičiaus, atminimą – Onutės Žukauskienės dukra Snieguole Pešaitiene bei jos anūke Giedre Pešaityte, jos – dabartinės šių žemių šeimininkės. Nustebino jaunos merginos Giedrės mąstymas, kad šių kapinaičių įvaizdžio nesumenkins, bet tik praturtins Rūpintojėlis, kad jų šeima vertina šį liaudies palikimą. Smagu kalbėti su jaunu žmogumi, kuris palaiko mūsų idėjas ir skatina jas įgyvendinti. Jonas Algirdas Vilkaitis irgi neabejingas praeities paveldui. Jis, suradęs aptriušusį ir išmestą sunaikinti Rūpintojėlį, sugalvojo jį prikelti NAUJAM GYVENIMUI ir pagerbti jau tris amžius čia besiilsinčiųjų ATMINIMĄ. 2011 m. pastatytas paminklas primins apie laiko tėkmę, o Rūpintojėlis susimąstęs bylos, kad čia ilsisi žmonės, kurie kažkada gyveno, dirbo šią žemę, mylėjo, augino vaikus ir nusipelnė mūsų PAGARBOS.
Visą paruošiamąjį darbą atliko Jonas su drauge Maryte, talkinant bendrijos nariui Jonui Liuizai. Atgabeno Rūpintojėlį, surinko darbo priemones, akmenis postamentui, parūpino dažų.Talkai buvo pasirinktos Žolinės išvakarės. Talkininkai: Leonas Barutis, Marytė Radzevičienė, Vida Budreckienė, Elena Ozemblauskienė, Leonas Lynykas, Danutė Žitkuvienė, Jonas Grigas, Vera Žilinskienė, Raimundas Mikėnas, Jonas Algirdas Vilkaitis, Aldona Gudauskienė ir Jonas Liuiza. Sunkus buvo Rūpintojėlis, vyrai, naujoje vietoje apgyvendindami atnaujintą ir atšviežintą skulptūrą, pasitelkė laužtuvus, lentas ir ridenimo bruselius, paklojo naujus pamatus, sunkiai užrideno ant naujo postamento, nustatė Rūpintojėlio žvilgsnio kryptį į apsilankančiuosius. Prie atgimusio Rūpintojėlio uždegėme žvakeles šviesiam besiilsinčiųjų atminimui.
Mūsų susitelkimą po talkos papildė ištrūkusi iš ūkio ruošos darbų nauja ir miela šių žemių šeimininkė Giedrė Pešaitytė, lyg lauko gėlė su permesta per petį svaria kasa. Vasara – pats darbymetis, darbai nelaukia, mūsų bičiulė grįžo prie darbų, o mes pasukome pietų į kavinę „Klėtis“. Garuojantys cepelinai mūsų jau laukė. Nuotaika vyravo pakili dėl gerų ir prasmingų darbų atlikimo. Prie kavos puodelio išsakėme PADĖKĄ mūsų naujam nariui Jonui Algirdui Vilkaičiui už jo indėlį Panemunio kapinėse, papuošus jas nauju objektu. Pavadinome savo naują narį Joną METŲ ATRADIMU.
Julija Barutienė
Birštono „Bočių“ bendrijos pirmininkė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“