Pasimatavę Justinu Marcinkevičiumi

Laiškai iš Nemuno krantinės

Kaip gyvensime, pamatuoti ir patys pasimatavę? Praėjo dvylika metų po poeto mirties, bet taip ir neatsirado kito tokio, visa apimančio, mato. Ne tik tarybiniams laikams, ne tik literatūrai – ir žmoniškumui, ir sąžinei pamatuoti. Gal jau metas statyti paminklą tiesai ir padorumui – „lyčiai neutraliais baltais popieriaus lapais“ verčiami mūsų vaikai (kol kas dar berniukai ir mergaitės) nebežinos, kas padoru, kas ne. Juk jau nebesistebime, kad jie nesako „garbės žodis“, ir kad jiems ne gėda tyčiotis iš silpnesnio ar prasčiau apsirengusio.

Sakydami, kad kas iš tų rašymų, kas iš tų kalbų, savo abejingumą pasimatavome. Nemažas. Rodos, visos bibliotekos turėjo paskelbti Marcinkevičiaus dienas ir siūlyti siūlyti poeto knygas. Nepaskelbė. Būtų gerai, kad ir šių metų rugpjūtį 75-ąsias gimimo metines minintį Valentiną Sventicką ta proga kas nors prisimintų. Ar prisiminė? Literatūros kritikas, eseistas, o paprastai tariant, tikras literatūros darbininkas ne tik sudarė Justino Marcinkevičiaus „Dienoraščius ir datas“, bet ir dvi knygas apie poetą parašė: „Apie Justiną Marcinkevičių“ ir „Ką žino upė. Dar apie Justiną Marcinkevičių“.
Pasimatavome ir pamatėme, jog bijome ištarti, kad karalius – tai juk nuogas. O ko bijome? Kad neapkaltintų prasčiokiškumu? Kad nenustumtų į Marcinkevičių skaitančių sentimentalių moterėlių būrį? Ar kad Kultūros taryba nebeskirs pinigų projektams?
Pasimatavome ir įsitikinome, kam Marcinkevičius saulę užstoja. Vidutinybėms. Jie geriau pasijustų, jei nebūtų talentingesnių, padoresnių, gilesnių, geresnių. Ir jei žmonės atmintį prarastų, jiems būtų ramiau.
Įsitikinome, valdžios galias turintieji ne poetą sumenkinti siekia, o žmoniškumą sutrypti, tautos stiprybės pamatus išjudinti, nenormalumą paversti norma ir istoriją perrašyti.
Prisipažinkime bent patys sau: paminklą poetui pastatyti ne toks jau ir didelis uždavinys. Žymiai sunkiau žmoniškumą apginti ir neprarasti mato – kad neimtum džiaugtis su vidutinybe susilyginęs ir nepultum atsiprašinėti jį praaugęs.
Genovaitė