Mano priklausymas „TSKP purvynui“– ar tai klaida?

Tai patyrimu paremtas atsakymas į aktualiją: kaip reikia vertinti „Lietuvos TSKP“?
Kai 1966-aisiais stojau, dar abejojau, ar verta į šį purvyną bristi? Dabar, įvertinus viską, kas po to nutiko, neabejoju: nebuvo tai klaida. Net priešingai, tai – toliaregiškas žingsnis.

Ir savo stojimą į komjaunimą 1950 metais negaliu vertinti kaip klaidą. Tai buvo prievartos pasekmė, kai į mano atsisakymą sekė auklėtojo replika: „Ką, tu nori, kad tavo tėvas netektų darbo“. Teko paklusti auklėtojui ir stoti į nekenčiamą komjaunimą.
Žinojau, tėčiui, ir be mano „komjaunimo“ preteksto, buvo grėsmė netekti lietuvių, rusų ir vokiečių kalbų mokytojo darbo. Tiesa, kiek vėliau, nors jo visi vaikai paaugliai buvo komjaunuoliai, visgi buvo išmestas iš mokyklos, nes, kaip teigiama Prienų rajono švietimo skyriaus rezoliucijoje, „buvo neatsikratęs buržuazinių pažiūrų“.
Tik Švietimo ministerija nepritarė šiai „laimingų“ komunizmo kūrėjų, pagal dainių Justiną, „jiems nereikia nei dangaus, nei meilės“, iniciatyvai. Ten – kita istorijos pamoka.
Be to, ir mano mama, pradinukų mylima mokytoja dar 1944-aisiais atsisakė mėgiamo darbo, nes nenorėjo „slapčia“ eiti į bažnyčią ir slėpti savo pažiūrų.
Tokioje tėvų aplinkoje aš bridau į „TSKP purvyną“. Į tėčio repliką „kaip gali susirišti su tokia kruvina partija“ atsakiau klausimu: „O kokiu tikslu į ją aš stoju?“
Nesumojau tuomet tėčiui atsakyti: aš stoju ne į Sniečkaus, Mitkino partiją, bet einu prisidėti prie Jono Kubiliaus, Jono Kazlausko, Justino Marcnkevičiaus pastangų pakreipti Lietuvos likimą tautos savimonės stiprinimo linkme. Istorija patvirtino šią „partinę“ išmintį, apie pusė Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių buvo partiniai. O dauguma Lietuvos gyventojų tuojau pat čia įžvelgė sistemos partinės atramos irimo patvirtinimą.
Iš tikrųjų mano tokį apsisprendimą lėmė Kauno energetikos instituto, kuriame dirbau, vieno visapusiškai padoraus vadovo patarimas: „Petrai, stok, ir ten tokių, kaip tu, reikia“.
Supratau poreikį: svarbu, kad okupacinės valdžios partinį pamatą kuo mažiau užvaldytų, pagal Justiną, „laimingi“ komunizmo kūrėjai. Ir mano darbdavys – mokslinis institutas – keitė pavadinimus, keitėsi partiniai sekretoriai, tik nei vienas iš jų nebuvo „laimingasis“.
O ir paskiausias instituto partinis sekretorius vėliau tapo ilgamečiu katalikiško VDU rektoriumi. Ir visoje Lietuvos partinėje organizacijoje tokių „laimingųjų“ buvo mažuma. Tai patvirtino XX jos suvažiavimas, didele balsų dauguma lėmęs atsiskyrimą nuo centrinės sąjunginės TSKP. Lėmęs pradinį plyšį sąjunginio tautų kalėjimo pamatuose.
Grįžtant prie mano asmeninio patyrimo, galiu konstatuoti, savo žingsniu „į partinį purvyną“ nepraradau tėvų pasitikėjimo. Kai vėliau tėvų sodyboje kryžiavosi disidentų, „Katalikų bažnyčios kronikos“ leidėjų keliai, gaudavau užduočių nunešti paketėlius ten, kur reikia. Tik apgailestauju, kad, abejodamas savo raštingumu, atsisakiau rašyti į pogrindinę spaudą.
Jau apie viską galime kalbėti atvirai. Tai kodėl dabar toks nepasitikėjimas vieniems kitais, partijomis – demokratijos darymo įrankiu žmonių rankose? Kur dingo sąjūdinė vienybė? Net mokslu ne tik antivakseriai nepasitiki? Kodėl neliko visuotinai gerbiamų autoritetų?
Kur jų bus? Kai vienas iš anuomet labiausiai pripažintų autoritetų – Justinas Marcinkevičius – savo „Reabilituota 1970 metais“ pradėjęs sąjūdinę žodžio išsilaisvinimo bangą, buvo sumintas į „kolaboravimo“ purvyną? Tebemindomas kalbomis apie idėją jam pastatyti paminklą!
Be istorinės tiesos, koks gali būti pasitikėjimas vieniems kitais? Kaip mūsų Justino likimas persipina su lietuvių tautos likimu? Kas parašys apie jį „Reabilituotas 2023 – iaisiais“?
Pradžia padaryta? Konservatorių patriarchas atkakliai siekė pripažinimo būti pirmuoju atsikūrusios valstybės vadovu. Taip jis prisiėmė savo atsakomybę už pasitikėjimo vieniems kitais griūtį, kai sąjūdinė Aukščiausioji Taryba 1992-aisiais jau nesusikalbėjo. Ką ten apie pasitikėjimą?
O be tarpusavio pasitikėjimo, kokia demokratija? Ar ne čia svarbiausia aktualija?

Petras Eidukevičius