„Unikali Birštono istorija, jos neatskleistos paslaptys – platus veiklos laukas muziejininkams ir tyrėjams…“ (I dalis)

„Birštono istorija labai įdomi, tik reikia ją nuosekliai tyrinėti ir patraukliai atskleisti, kad visuomenė susidarytų kuo geresnį vaizdą, kaip per daugiau nei 600 metų vystėsi, išliko ir neprarado reikšmės ši prie Nemuno įsikūrusi esanti vietovė,“ – mokslinių, archeologinių tyrinėjimų kurorte būtinumą akcentuoja naujasis Birštono muziejaus direktorius Simonas Matulevičius.
Miesto istorija domėjosi ir anksčiau
Laimėjęs skelbtą konkursą, muziejaus direktorius oficialiai pradėjo eiti šias pareigas nuo rugpjūčio 1-osios. Nors su Birštonu neturėjo sąsajų, Simonas Matulevičius miesto istorijai dėmesį skyrė ir anksčiau, pastaruosius trejus metus periodiškai jame lankėsi, stebėjo muziejaus gyvenimą ir turėjo galimybę su birštoniečiais pasidalinti savo, kaip mokslininko, istorinių tyrinėjimų sėkme. Daugelis Birštono viešosios bibliotekos organizuojamų renginių lankytojų 2022 metais su įdomumu Kurhauze klausėsi S.Matulevičiaus skaitomų paskaitų ciklo, skirto Birštono miesto vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 640-osioms metinėms. 2021 metais Slaptajame Prūsijos valstybės kultūrinio palikimo archyve Berlyne suradęs seniausią istorinį dokumentą, kuriame vokiečių kryžiuočių ordino kronikos mini Birštono vardą, istorikas praskleidė užmaršties skraistę nuo Birštono istorijos ištakų, papasakojo apie šios vietovės svarbą tuometiniame Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės politiniame gyvenime.
Simonas Matulevičius neslepia pastarosiomis savaitėmis sulaukęs šiokios tokios artimo rato žmonių nuostabos dėl to, kad pasiryžo kardinaliems gyvenimo pokyčiams – paliko sostinę ir darbą Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, kur pastaruoju metu vadovavo Infrastruktūros valdymo centrui, ir persikraustė į nedidelį miestą Birštoną, kuriam reikėjo veržlaus muziejaus vadovo, gebančio dirbti istorijos tyrimų srityje.
Iš sostinės – ten, kur stipri bendruomenė…
– Persikelti gyventi ir dirbti į Birštoną nebuvo spontaniškas sprendimas, – prisipažįsta pašnekovas. Jis atskleidžia, kad ilgiau nei dešimtmetį gyvendamas Vilniuje, dažną savaitgalį vykdavo į gimtuosius Druskininkus aplankyti tėvų, senelių, sesers, bičiulių muziejininkų, ir mintis vieną dieną persikelti gyventi į Dzūkiją buvo gyva ir gerai apgalvota.
Anot jo, „Vilniuje gyvenimas verčiasi kūliais, gyvenimą užpildai darbu, o labiausiai trūksta bendruomeniškumo jausmo, žmonės dažnai taip susvetimėję, kad name, kuriame gyveni, net nepažįsti kaimynų. Simono teigimu, labai svarbu, kad žmogus jaustųsi gerai ir patogiai ten, kur gyvena. Birštono kurorto, kaip Dzūkijos regiono dalies, aplinka ir aura pasirodė artima, ir jis apsisprendė pabandyti tapti mažos, bet glaudžios bendruomenės dalimi. Įdomu, kad daugelis pažįstamų Vilniuje su džiaugsmu ir gal net lengvu pavydu pasveikino šį jo veiksmą. Ar karjeroje tai yra žingsnis atgal ar pirmyn, pasak S.Matulevičiaus, turi pasirinkti pats žmogus. „Reikia pagyventi didmiestyje ir nedideliame miestelyje bei pajusti jų skirtumą“, – sako jis, tiesa, pripažindamas, kad Vilnius atskleidžia platesnius akiračius, geresnes karjeros ir pažinčių galimybes.
Karjeros posūkiai – gera mokykla
Muziejinė sritis nėra vienintelė karjeroje – po istorijos studijų Vytauto Didžiojo universitete ir paveldosaugos studijų Vilniaus universitete, devynerius metus jam teko garbė tarnauti Valstybinėje priešgaisrinėje gelbėjimo valdyboje, pradžioje inspektoriumi. Kaip specialistas dalyvavo įvairiuose projektuose dėl pasaulio kultūros paveldo objektų apsaugos nuo gaisrų ir kitų stichijų, net išleido apie tai leidinį, o vėliau ir perėmė vadovavimą Vilniaus 1-ajai ugniagesių komandai, buvo nemažo darbuotojų kolektyvo lyderiu. Bet humanitarinio išsilavinimo šaknys ir siekis dirbti istorijos ir kultūros srityje lėmė pokytį, atvedusį į didelę, arba kaip pats sako, milžinišką įstaigą – devynis muziejus keturiuose Lietuvos miestuose ir du didelius centrus vienijantį Lietuvos nacionalinį dailės muziejų, kuriame dr. Arūno Gelūno vadovaujamoje komandoje vykdė atsakingas pareigas, organizuojant ir vadovaujant pastatų priežiūrai ir remontui, parodų įrengimo techniniams darbams, saugos sprendimų parinkimui, informacinių sistemų organizavimui, eksponatų gabenimo darbams ir daugybei kitų sričių.
Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje Simonas turėjo galimybę matyti kaip atgabenami įvairių  pasaulio muziejų eksponatai, kaip įrengiamos parodos, dirbti su geriausiais savo srities profesionalais, o vyšnia ant torto tapo užduotis perimti, visuomenės poreikiams pritaikyti ir atverti įspūdingo interjero ir dydžio Verkių rūmus.
– Tai buvo išties įdomios užduotys, dideli iššūkiai ir gera mokykla, tik tokio dydžio įstaigoje darbai veja darbus ir kartais tiesiog nespėji pasidžiaugti sėkmingais rezultatais,“ – tvirtina Simonas.
Tad, kaip sako, neslėpė svajonės apie darbą mažesnėje įstaigoje, kurioje galėtų pritaikyti savo plačią patirtį ir, nubrėždamas naujas strategines kryptis, vienyti kolektyvą sėkmingai veiklai. Tačiau, pabrėžė jis, nereikėtų manyti, kad į Birštoną jis atvyko vien dėl savirealizacijos, nes buvo ir kitų pasirinkimų.
Vilioja dar neatverti istoriniai klodai
– Apsisprendimas nebuvo toks lengvas ir paprastas, bet aš tvirtai žinojau, kad Birštone yra dar neatrastų istorinių klodų, su kuriais galima dirbti, o ir jau žinomiems dalykams reikėtų kitokio, patrauklesnio pristatymo, – teigia Simonas Matulevičius.
Jis užsimena, kad vienas iš istorinės atminties simbolių kurorte yra tas pats, visiems lyg ir puikiai pažįstamas Birštono piliakalnis, vienas įspūdingiausių Lietuvoje, tačiau dar neištyrinėtas archeologų. Todėl naujasis muziejaus direktorius sieks ieškoti finansavimo šaltinių ir inicijuoti mokslinius tyrimus, kad būtų daugiau sužinota apie čia stovėjusią pilį, buvusią viduramžių gyvenvietę su fortifikaciniais įtvirtinimais, turėjusią atremti priešo puolimus.
Nauji faktai, S.Matulevičiaus tvirtinimu, padėtų pozicionuoti Birštoną lygiagrečiai su kitais Europos miestais, kurių istorija siekia viduramžius. Pasak jo, kartais retai apie tai galvojama, mums lyg ir įprasta yra karų su Vokiečių ordinu istorija, tačiau šis laikotarpis savo paslaptimis ypač masina užsienio turistus, šio kovų istorijos lapo atskleidimui ir pristatymui skiriama per mažai dėmesio. Istoriko teigimu, žinoma, kad pilis Birštone 1382 metais jau stovėjo, o jos gynybinė reikšmė nunyko 15 a. po Žalgirio mūšio ir Melno taikos sutarties. Visgi Birštono vietovė ir toliau išliko svarbi dėl čia buvusio valdovo dvaro. Pasak S.Matulevičiaus, Lietuvoje, kaip ir kitose senosiose Europos valstybėse, buvo įprastas „keliaujančiojo valdovo“ reiškinys – valstybės valdymas valdovui keliaujant iš vieno miesto į kitą kartu su savo tarnybine aplinka, artimais žmonėmis. Atvykęs į miestą susitikdavo su vietos pareigūnais, priimdavo sprendimus, duodavo nurodymus. Apgyvendinti valdovo palydai, kuri priklausomai nuo laikmečio, valdovo ir istorinių aplinkybių, galėjo būti įvairaus dydžio, Birštone turėjo būti sukurta ir tinkama infrastruktūra.
Bus daugiau
Dalė Lazauskienė