Poeto Justino ginti gal nereikia, patiems nuo nesusipratimų gintis būtų pravartu…

Prisimenant kiek Justino Marcinkevičiaus posmų tapo plačiausiai dainuojamais, tik nesusipratimu tenka laikyti aistras dėl paminklo ir poeto vertinimo.


Labai aktualus „Gyvenimo“ laikraštyje (2023 07 26) atspausdintas Genovaitės straipsnis „Justino Marcinkevičiaus ginti nereikia, ginkimės patys“. Ir žurnalas „Savaitė“ (2023 08 03) prasideda straipsniais, panašiai vertinančiais „ryškiausią sovietinio laikotarpio literatūros žvaigždę“.
Tik yra ir kitokių poeto vertinimų: „kolaborantas“; „pušis parašyta KGB užsakymu“; „kompromisinė asmenybė“; pradžioje vienoks, vėliau Sąjūdyje jau kitoks. Ir t.t.
Giliau į Justino Marcinkevičiaus kūrybą pažvelgus, tenka atkreipti dėmesį, kad poetas visuomet išliko pagal „Savaitėje“ išsakytą mintį kaip „dainuojančios revoliucijos Vincas Kudirka“.
Savo talento dėka net kūrybos pradžioje, kai reikėjo pralįsti pro cenzūrą, poetas išvengė kompromisų su patrioto sąžine. Bene daugiausia priekaištų jam teko už eilėraštį „Leninui“.
Tik ten nerasime pagiriamųjų žodžių revoliucijos vadui. Ten kvietimas prisiminti visur ir visada, ką Leninas padarė. Ką tik parašytas J.Marcinkevičiaus eilėraštis man tuomet priminė matytą „Naujoje Romuvoje“ vaizdą: rietuvėlės badu mirusių vaikučių, kurie tapo lenininio „karinio komunizmo“ aukomis. Tarp daugybės žinomų kitų gulago kūrėjo „pasiekimų“ šis paminėtas vaizdinys yra bene vaizdingiausia, iškalbingiausia Lenino darbų iliustracija.
Ir „Pušies, kuri juokėsi“ atžvilgiu priekaištai kvepia nesusipratimais. Ten paliesta kartų kaitos opi tema, nuo kurios kadaise – „už jaunimo tvirkinimą“ – nukentėjo Sokratas.
Manau, kad poeto „Pušis“ yra ganėtinai šiuolaikiška, užgriebianti šiuolaikinio susvetimėjimo šeimose ištakas. Be vaikų kritiško požiūrio į tėvų pažiūras ir veiklą nebus pažangos, nors be pagarbos tėvams, net ir jų paklydimams nebus visuomenėjė santarvės. Tai matome ne tik Lietuvoje.
Pavadinti poetą „kolaborantu“ gali tie, kurie neskaitė jo „Kartu su Nemunu gilyn“. Ten poetas, tik ne atviru tekstu, pagerbia turgavietėse niekintus ir nežinia kur palaidotus pokario kovotojus už mūsų laisvę. Nors ši pagarba platinta daugiatūkstantiniais tiražais, kaip matome iš kilusių aistrų dėl poeto vertinimo, ne visiems lemta „kartu su Nemunu gilyn“.
Kas mums belieka? Gal kartu su Justinu į Lietuvą gilyn?
2023 m. rugpjūčio 7 d.

Petras Eidukevičius

Rubrikoje Kultūra: mumyse ir šalia mūsų. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *