Labiausiai trūksta tiesos žodžio…

Vienoje iš Kalbos švenčių Matiešionyse, prof. Jono Kazlausko tėviškėje, su rašytojais Justinu Marcinkevičiumi ir Vytautu Bubniu.

„Visada žemėje per mažai gerų žodžių – meilės, tiesos ir dėkingumo…“, – pastarosiomis savaitėmis šie poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiai labai dažnai ataidi mintyse. Ypač galvojant apie tiesos žodį. Būtent jos – tiesos – dabar labiausiai ir trūksta viešoje erdvėje verdant diskusijoms dėl to, ar vienas iškiliausių mūsų poetų ir ryškiausių atgimimo žmonių nusipelnė paminklo Vilniuje.
Neramu pirmiausia dėl to, kad Lietuvoje vėl kyla priešprieša, kuri labai liūdino ir patį Justiną Marcinkevičių. Skaudina ir tai, kad poetas žeminamas bei juodinamas ir kaip žmogus, kad tuo naudojasi tie, kurie nori pelnyti populiarumo.
Pritariu mūsų krašto, o ir visos Lietuvos, žmonėms, kurie mano, kad poetas pats pasistatė paminklą savo kūryba, savo autoritetu, pelnyta žmonių meile ir pasitikėjimu prasidėjus Atgimimui.
Reikia ar nereikia paminklo? Sprendimą padiktuos laikas ir žmonių valia – daugumos, ne pavienių. Manau, kad ir pats poetas labai išgyventų dėl to, kas šiandien vyksta, ir kaip skaudinami jo artimieji.
Dėkinga likimui, kad teko pažinti poetą ir bendrauti, remtis į jo išmintį, nuoširdumą, paprastumą. Tai, kas mūsų žymiam kraštiečiui buvo svarbu, ir ko turėtume nepamiršti įamžindami jo atminimą. Tyliai, ramiai ir nuoširdžiai. Taip, kaip darėme ir darome iki šiol.
Gimtajame Važatkiemyje rymo lauko akmuo su jame iškaltais prasmingais žodžiais apie tėviškę, Prienų viešoji biblioteka, pavadinta Justino Marcinkevičiaus vardu, saugo poeto knygas ir kviečia į susitikimus jaukiai sutvarkytame kiemelyje. Mes Birštone jam pasodinome pirmąsias vyšnaites kuriamame Rašytojų skverelyje. Kodėl vyšnaitės? Todėl, kad jos simbolizuoja pavasarį, ir kad vyšnios Justinui Marcinkevičiui labai siejosi su kurortu. Su pirmosiomis sunokusiomis vyšniomis jis su mama keldavosi per Nemuną ir keliaudavo pas poilsiautojus. Ir dar skverelyje augs ir poeto labai mėgiamos alyvos, bus pastatytas ir mūsų tautos dainiui skirtas suolelis.
Tai, kad šiomis dienomis birštoniečiai labai jautriai išgyvena ir dalinasi gražiais prisiminimais apie Justiną Marcinkevičių, kaip kūrėją, iškilų žmogų, – taip pat didelis paminklas.
Nijolė Dirginčienė
Birštono savivaldybės merė