Justino Marcinkevičiaus ginti nereikia, ginkimės patys

Nerimstant aistroms dėl paminklo Justinui Marcinkevičiui Vilniuje

Justinui Marcinkevičiui reikia ne paminklo – Lietuvos. Poetui rūpi, kad Lietuva gyvuotų Ir klestėtų, kad žmogus čia jaustųsi šeimininku. Kad medžius ne tik sodintume – ir prižiūrėtume, kad gerbtume savo tėvą, motiną ir kalbą prigimtinę. Ir kad lietuviškai dainuotume, jam reikia.
Nereikia Justino Marcinkevičiaus ginti nei nuo jo laiko, nei nuo jo gyvenimo priešų. Net nuo tų, kurie poetą sumenkinti vis šokasi, ginti nereikia. Ar puolamas, ar ginamas jis vis tiek yra Lietuvos, į Lietuvą, o ne iš Lietuvos ir ne nuo Lietuvos vedantis. Ar ne dėl to ir „pavojingas“?
Ginkimės patys. Nuo tų, kuriems Lietuvos vardas prie lūpų nelimpa, o lietuviškoje abėcėlėje vis raidžių pritrūksta. Ginkimės nuo tų, kurie į savo tautą iš aukšto ir su panieka žiūri, kuriems nerūpi nei senių ligos, nei vaikų mokslai, kurie nemato, kaip žydi net tuštėjanti Lietuva, ir suirzta išvydę, kad žmonės vis dar didžiuojasi savo vėliava.
Ar galėjai pagalvoti, kad ištarsi: kaip gerai, kad Lietuva – ne vien Vilnius. Ir kaip gerai, kad Justinas Marcinkevičius su visom savo knygom tėviškėn sugrįžo. Kam jam paminklas, jam tikrai svarbiau savo kiemą turėti – kad žmonės čia rinktųsi, kad eiles, ir ne vien jo, skaitytų, kad dainuotų, ir kad Lietuva nuo tų dainų plačiai, galingai skambėtų.
Genovaitė
Dalės Lazauskienės nuotrauka