NATO pridėjus į kelnes, Putinas perima iniciatyvą

NATO viršūnių susitikime Vilniuje Ukraina neišgirdo aiškios demokratinių Vakarų civilizacijos valios matyti ją kolektyvinėse saugumo sistemose. Apstulbę liko ne tik tie, kurie buvo pasiruošę susitaikyti su aptariama perspektyva, bet ir tie, kurie tikėjo, kad Kyjivas ir prezidentas Volodymyras Zelenskis sulauks bent improvizuoto saldainio: teigiamo problemos dėl karinių naikintuvų ar tolimojo nuotolio raketų sprendimo. Problemos, apie kurią prieš agresorius iš Rusijos kovojantys ukrainiečiai kalba dar nuo praėjusiųjų metų.
JAV prezidentas Joe Bidenas Vilniaus universiteto Didžiajame kieme rėžė „spyčių“, nominaliai skirtą lietuviams, o iš tikrųjų – savo rinkimų kampanijos kalbą, skirtą amerikiečiams ir visam pasauliui (sprendžiu taip dėl to, nes girdėjau ten gražiai skambėjusių dalykų, be to, patikinimų, esą prelegentas dar niekada ligi šiol nesijautė toks energingas, nepaisant solidaus amžiaus). Vienas svarbiausių tos kalbos aspektų – JAV vaidmuo egzistuojančiai pasaulio tvarkai, taip pat ir užtikrinant laisvą prekybą bei laivų navigaciją.
Aspektas – svarbus. Nes liudija aiškią dabartinės JAV administracijos ištikimybę bei įsipareigojimą globalios ekonomikos sistemai, taisyklėms. Kas nebuvo taip vienareikšmiai aišku Vašingtone prezidentaujant Donaldui Trumpui.
Šį lozungą išgirdo ne tik VU kieme susirinkę p. Bideno tiesioginiai klausytojai. Akivaizdu, kad pamačiusios pilnas NATO šalių vadovų kelnes, svarstant Ukrainos saugumo klausimą, ir šiaip atšipusius bloko dantis, užtikrinant demokratiją pasirinkusių valstybių saugumą, į ataką pakilo Rusijos pajėgos.
Skystos NATO blauzdos Vladimirui Putinui suveikė it geriausias superstimuliatorius, padėjęs jam atsigauti po politiškai grėsmingo karinės formuotės „Wagner“ maišto birželio pabaigoje, kuomet jis atrodė visiškai pasimetęs, priverstas palikti Maskvą, o jo sukurtos ir kontroliuojamos struktūros – esančios neefektyvios ir bejėgės.
Kariniai daliniai Ukrainos frontuose ėmėsi intensyvesnių kontraveiksmų prieš ukrainiečių pajėgas.
Ponas Putinas paskelbė, kad jo šalis nutraukia bendradarbiavimą dėl vadinamosios „Juodosios jūros iniciatyvos“, kuri leido iš Ukrainos uostų į pasaulio rinkas išgabenti šios šalies aruoduose sukauptus grūdus.
Vėliau, trečiadienį po pietų, Rusijos gynybos ministerija pridūrė, kad Juodąja jūra į Ukrainos uostus einančius laivus laikys savo taikiniais, nes šie bus įtariami gabenant karinę paramą Ukrainai.
Vienu metu atrodė, kad vakariečių nebeveikia iš Kremliaus sklindantis nuolatinis šantažas. Buvo panašu, kad jie spjauti norėtų į p. Putino ir jam artimų degeneratų grasinimus branduoliniais ginklais. Po NATO susitikimo ir to, kas vyksta jam pasibaigus, randasi abejonių, kad tasai šantažas išties nebeveikia.
JAV prezidento patarėjas saugumo klausimais Jake‘as Sullivanas, atsakydamas į aštrų ukrainiečių žurnalistės klausimą Vilniuje apie tai, kad JAV paramos Ukrainai politiką galbūt derina su Rusijos režimu, piktokai paragino netikėti ir neskleisti sąmokslo teorijų.
Konspirologija – ne pats geriausias politikos analizės būdas. Tačiau kuriuo dar kampu šią savaitę reikia prisiminti p. Bideno lozungus apie „laisvą navigaciją“ visame pasaulyje tuo metu, jei Kremliaus diktatorius iškart po to skelbia apie jūrinę Ukrainos blokadą ir draudimą išgabenti grūdus, kurie kritiškai svarbūs neturtingų pasaulio šalių žmonėms?
Kas čia labiau tinka: racionalieji argumentai ar konspirologija?

Rytas Staselis