Devintą kartą kviečia Birštono vasaros menų akademija

Audronė ŽIGAITYTĖ

Tarptautinis projektas Birštono vasaros menų akademija (BVMA) sumanytas dar 2012 metais.
Tais metais drauge su Davidu Geringu ir japonų balerina Emi Hariyama įgyvendinome muzikos ir šokio spektaklį „BACH PLUS“. Iš pradžių keliavome po Lietuvą ir nakvynei pasirinkome tuomet dar mums nežinomą (!) Birštoną. Rytą susižavėję aptikome Birštono gamtos grožį, ir mintys apie šį nuostabų, Nemuno vingyje įsikūrusį kurortą jau vis dažniau grįždavo pokalbiuose su Davidu Geringu. Juo labiau, kad po Lietuvos gastrolių mūsų maršrutas nusidriekė į Vokietiją, Kronbergo menų akademiją, kurios ištakos – Mstislavo Rostropovičiaus įsteigti violončelės meistriškumo kursai. Susižavėjus kursų dvasia ir turiniu, mintys sukosi apie tai, kad ir Lietuvoje galėtų rastis tokia menams atvira, meistriškumo sklidina oazė.

2013 m. Maestro Davidas Geringas, Birštono vasaros menų akademijos sumanytoja Audronė Žigaitytė ir Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė.

Visa, kas vyko toliau – daugybė netikėtumų, subrandinusių jau reiškiniu vadintiną Birštono vasaros menų akademiją ir iš jos išaugusį festivalį Birštono vasaros muzika.
Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė globoja šį išskirtinį muzikos festivalį nuo pirmosios sumanymo akimirkos. Juk jos kabinete ir diskutavome apie jai pasiūlytą idėją. Šiandien jau galiu pasidžiaugti ir padėkoti Merei už palaikymą. Juk iki Birštono bendravau su ne vienu to meto meru – nė vienam ilgalaikė kūrybinė bendrystė nerūpėjo. O Birštone netrukome sulaukti didžiulės, neįkainojamos paramos iš Birštono meno mokyklos kolektyvo, unikalią organizatoriaus patirtį turinčio Zigmo Vileikio ir nedidelio jo vadovaujamo Birštono kultūros centro kolektyvo. Džiugu, kad dėmesį mums nuo tų pirmų dienų rodo ir Birštono sanatorijos, verslo įmonės. Ypač „Eglės“ sanatorija ir jos direktorius Artūras Salda, „Tulpė“ – ir Liucija Patinskienė, „Versmė – ir Rasa Noreikienė…

…Jie neatskiriami – senasis italų meistrų Guadagnini šeimos instrumentas ir juo griežiantis Maestro Davidas Geringas.

O kaip sunku būtų be informacijos rėmėjų, skleidžiančių žinią ne tik Birštone, bet ir artimuose miestuose ir miesteliuose. Štai ir dabar skaitote „Gyvenimą“ – kaip smagu, kad bičiulystė su jo žmonėmis skaičiuoja jau visą dešimtmetį.
Birštone gimė koncertų-spektaklių ir Medijų operos idėjos, kurias sėkmingai toliau plėtojame Vilniuje. Jau galime džiaugtis, kad rudenį kviesime į, ko gero, mažiausią Lietuvoje, bet tikrą Medijų operos teatrą.
Tačiau dar grįžkime į sumanymo pradžią.
2013 metų gegužę Birštone surengėme koncertą. Lietuvos kameriniam orkestrui dirigavo Davidas Geringas, o su orkestru griežė Davido Geringo ugdytiniai. Jau buvo numatytos pirmosios Birštono vasaros menų akademijos gairės, ir visi be žodžių supratome: Davidas Geringas – Birštono vasaros menų akademijos krikštatėvis!
Šiais metais ir vėl muzika užliesime ramųjį, Nemuno vingiuose prisiglaudusį kurortą. Vėl džiaugsimės vieni kitų laimėjimais ir skvarbiu žvilgsniu ieškosime nesėkmių priežasties. Mokysimės ir dalinsimės tuo, ko išmokome.
Džiaugsimės muzika ir stengsimės, kad to džiugesio prasmes pajustų kuo daugiau aplink mus esančių žmonių. Juk svarbiausias Birštono vasaros menų akademijos tikslas – ne tik patiems ieškoti meno gelmių ir prasmių, bet vesti tuo nuostabiu keliu ir kuo daugiau klausytojų. Nes kuo daugiau žinai – tuo įstabesnius menų ženklus supranti, tuo didesnę meno galią pajunti. TARP NATŲ – juokaudami suformulavome stovyklos moto. Nes labai svarbu pajusti, suvokti, išmokti kalbėti muzikos garsais… Suprasti, ką norėjo pasakyti kompozitorius ir tapti jo kūrybiniu partneriu…
Būtent todėl laukiame jūsų ne tik vakaro renginiuose. Užeikite pas mus ir į pamokas, susitikimus, diskusijas! Ir visai nesvarbūs jūsų kasdieniai pomėgiai, užsiėmimai ar amžius – ieškokime bendrystės – ir tikrai ją rasime.
Visą savaitę – nuo liepos 30 iki rugpjūčio 6 dienos –užmuzikuosime žaviausią kurortą! galėsite mėgautis nuostabia džiazo, vokaline muzika, fortepijono rečitaliu, kamerinės muzikos opusais ir teatralizuotu Mozarto operos pastatymu.
O svarbiausia – su mumis vėl kaip ir prieš dešimtį metų bus Davidas Geringas!
* * *
Lietuvoje gimęs violončelės virtuozas Davidas Geringas priklauso šiuolaikiniam pasaulio klasikinės muzikos elitui. Neįtikėtinai platus repertuaras, apimantis laikotarpį nuo ankstyvojo baroko iki šiuolaikinės muzikos, liudija nepaprastą atlikėjo smalsumą, ypatingą techninę meistrystę ir vidinį lankstumą. Intelektualumas, stilistinis įvairiapusiškumas, intuityvus melodijos ir tonų pajautimas pelnė muzikui ypatingą pagarbą ir pripažinimą visame pasaulyje. 1970 m. laimėtas aukso medalis tarptautiniame P. Čaikovskio konkurse tuomet 24-erių violončelininkui, mylimiausiam legendinio Mstislavo Rostropovičiaus mokiniui, atvėrė garsiausių pasaulio koncertų salių duris. Nuo 2000 m. D. Geringas vis dažniau pasirodo ir kaip dirigentas. Davido Geringo nuopelnai yra įvertinti daugybe apdovanojimų, taip pat ir Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
Profesorius Davidas Geringas išugdė būrį violončelės žvaigždžių.
D. Geringas yra Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos, Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo konservatorijos ir Pekino Centrinės konservatorijos garbės profesorius, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos garbės daktaras.
Už lietuvių muzikos puoselėjimą Davidas Geringas yra apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
Šiandien Maestro pabrėžia, kad jaučiasi gimęs tris kartus: pirmąjį kartą 1946 metais Vilniuje, 1963 m., kai pradėjo mokytis pas garsųjį pasaulio violončelininką Mstislavą Rostropovičių Maskvoje ir 1975 m., kai emigravo iš Sovietų Sąjungos į Vakarus.
* * *
… Jie neatskiriami – senasis italų meistrų Guadagnini šeimos instrumentas, ir juo griežiantis Maestro Davidas Geringas. Sunku pasakyti, kur baigiasi instrumento siela (sako, instrumentai gyvi!), ir prasideda juo griežiančio muziko gyvybė, mąstymas. Šiame neišskiriamame tandeme yra dar trečias veikėjas – kompozitorius, pirmasis juodais natų ženklais išgyvenęs tai, kam vėliau gyvybę suteiks atlikėjas ir jo instrumentas. Retas atlikėjas vienodai puikiai supranta ir dabar kuriančio, ir prieš kelis šimtmečius gyvenusio autoriaus mintis, bet Davidas Geringas – vienas iš tų, retųjų. Jis ne tik griežia naujausią muziką, bet ir skatina jos atsiradimą.
Jeigu reikėtų išrinkti vieną vienintelį žodį, apibūdinantį meninę Davido Geringo prigimtį, sakyčiau: MEILĖ. Jis griežia nepaprastai lengvai, nuostabų aksominį violončelės tembrą išlaikydamas net ir sudėtingiausiuose techniniuose dariniuose. Blogos, nejaudinančios muzikos D. Geringas negroja. O gal tiesiog jo ir instrumento sielos taip susilieja, kad jųdviejų atliekama muzika prasiskverbia iki pačių gelmių, paliesdama slapčiausias tavo esybės kerteles…
Į kiekvieną D. Geringo koncertą gali eiti jau iš anksto pasirengęs išskirtinei jausmų puotai. Ir nesvarbu, kad numatytoje programoje bus tau nežinomų vardų ar muzikos. Svarbu, kad ją interpretuos didis muzikas. Mūsų kraštietis!
* * *
Sofijos Gubaidulinos Antrasis koncertas violončelei ir orkestrui dedikuotas Davidui Geringui. Pasak paties solisto, šis kūrinys kiekvieną kartą skamba vis kitaip – net ir atliekant su tuo pačiu orkestru ir dirigentu! Koncertas, sukurtas 1993 m. tarptautinio Kanarų festivalio (Festival de Musica de Canarias) užsakymu, ne tik įrašytas, bet ir per trejus metus spėtas atlikti net 26 kartus. Kad tai retos sėkmės opusas, neslepia ir pats solistas. O pasisekimo paslapčių, matyt, reiktų ieškoti pačios muzikos įtaigoje.
– Kompozitorės mąstymą apibūdinčiau kaip gebėjimą iš vienos idėjos suformuoti didžiulę arką, kuri paskui dingsta tolumoje. Man labai įdomu tai sekti ir kartu kurti. Gubaidulinos muzikos atlikėjas tampa svarbiausia muzikos dalimi, nes kompozitoriaus darbas jau atliktas: viskas sugalvota ir užrašyta. Scenoje visą įtampą turi sukurti atlikėjas. Man nesunku suprasti kompozitorės emocijas – jos gyvenimas taip pat prasidėjo buvusioje TSRS, o dabar mes esame kaimynai Hamburgo priemiestyje. Tad gavęs visokių ženkliukų primargintą lapą, nesunkiai randu autorę, ir emocionaliose diskusijose ieškome abiem priimtinos tiesos, – pasakoja D. Geringas.
* * *
Apie savo mokytoją Mstislavą Rostropovičių su Davidu Geringu galima kalbėtis be atvangos. Jo žodžiuose tiek šilumos ir meilės mokytojui!
– Sakote, kad meilės kompozitoriams pasisėmėte Mstislavo Rostropovičiaus klasėje. Ko dar išmokote iš didžiojo violončelininko?
– Visų pirma – meilės pačiai muzikai. M. Rostropovičiaus pamokos pirmiausia buvo MENO (būtent didžiosiomis raidėmis) pamokos. Muzika – turiu mintyje atlikimo meną – būdavo gretinama su vaizduojamaisiais menais: daile, kinu, opera, drama, simfonine muzika (mąstymo prasme), skulptūra. Taigi, profesorius skatino domėtis viskuo, kas vyksta šalia. Meną turėjome gretinti su gyvenimu: Rostropovičius mokė, kad mūsų muzikos atlikimas turi sietis su žmogumi, su emocijomis, su kitais menais ir apskritai su viskuo, kas gali vykti gyvenime!
Su jaunimu jis visuomet elgdavosi pagarbiai. Tai įpareigodavo. Jis niekados nemenkindavo, priešingai – stengdavosi palaikyti, išauginti, padidinti pasitikėjimą savimi, padėti tobulėti. Kartais netgi visiško sunaikinimo būdu! Jis įsigudrindavo suardyti, sunaikinti visas tavo nuostatas, o paskui priversdavo tarsi iš naujo patikėti savimi ir pasiekti, rodos, nepasiekiamų rezultatų. Mstislavas Rostropovičius – nepakartojamas pedagoginis talentas.
– Ar profesorius Geringas visa tai paveldėjo?
– Gal ir taip… Sunku apie tai kalbėti… Bet, manyčiau, na, tiesiog jaučiu, kad taip. Su mokiniais užsimezga tikrai artimi ryšiai. Visas mano gyvenimas, visa tai, ką aš darau, – tokia plati veiklos paletė: atlikimo problemos, repertuaras, kelionės, programų ir koncertų idėjos. Bet didelę savo veiklos dalį aš realizuoju su mokiniais klasėje. Pasitikėjimas mokiniais skatina jų domėjimąsi, jie žino, kad bus išklausyti ir paskatinti ieškoti. Ypač džiaugiuosi, kad mūsų bendravimas nenutrūksta, aš ne tik žinau, kiek kuriam vaikų gimė, bet ir kuo kuris užsiima.
* * *
Žavėdamasi garsiojo violončelininko tobulu ir nuoširdžiu muzikavimu, sekdama jo koncertinius turus, aprašomus pasaulio spaudoje, nė kiek neabejoju, kad vieną dieną vėlesnių kartų Lietuvos istorikai netruks susigriebti nė nežiną, kuriame Vilniaus name gimė ir augo garsusis pasaulio muzikas.
O čia taip pat netikėtų sąsajų netrūksta – gimtasis Maestro namas yra Gedimino prospekte, priešais Lietuvos muzikų sąjungos būstinę.
– Ten prabėgo nedidelė mano vaikystės dalis. Vėliau persikėlėme į Antakalnį, gyvenome Tramvajų gatvėje. Būtent iš ten eidavau į M. K. Čiurlionio menų mokyklą (anuomet – Vilniaus dešimtmetė muzikos mokykla). Beje, mokytis muzikos man nebuvo taip paprasta – tėvai ne muzikai ir padėti mokytis negalėjo. Tačiau mama labai norėjo, kad mes visi (turiu dar du brolius) muzikuotume. Ji kantriai sėdėdavo pamokose, o namuose stengdavosi paraginti, kad mes netinginiautume. Tikrasis potraukis ir muzikos supratimas man atėjo gerokai vėliau – kai pavyko įstoti į Maskvos P. Čaikovskio konservatoriją.
Kai išvažiavome iš Tarybų Sąjungos, visa mūsų buvusio gyvenimo dalis liko tarsi nukirsta, kažkur už horizonto… Buvome žiaurios sienos atkirsti nuo visų mums brangių žmonių, giminių ir bičiulių. Juk niekam ne paslaptis anais laikais vyravusi nuostata, kad tie, kurie išvyko, turi būti tarsi mirę. Jų nebelieka.
Taigi vos griuvus sienai tarp Rytų ir Vakarų, į Lietuvą skubėjau dar ir dėl to, kad čia mano gimtinė, man buvo svarbu, kad neišblėstų Sauliaus Sondeckio čiurlioniukams pasakotos legendos: čia griežė, o čia sėdėjo Davidas Geringas… (šioje vietoje Maestro veidą nušviečia nepakartojama šypsena). Norėjau tarsi iš naujo susipažinti su Lietuvos publika, susitikti su senais draugais, atkurti tai, kas prarasta. Kartu norėjosi pasidalinti, sudominti visu kuo, ko mes per tuos metus pasiekėme. Vis dėlto labai svarbi mūsų gyvenimo dalis susijusi su šiuo pasauliu… O man – su Lietuva. Trisdešimties metų taip lengvai neištrinsi iš savo gyvenimo. Matau tokiose kelionėse į gimtinę prasmę. Žinoma, tai – idealizmas… Ir apskritai mano gyvenime labai daug idealizmo. Galėčiau gyventi kur kas paprasčiau: rūpintis sveikata, dažniau atostogauti, griežti tik populiarią, anšlagus užtikrinančią muziką…
– Pasiekėte įspūdingų aukštumų. Kuris muziko karjeros etapas Jums buvo svarbiausias?
– Pirmasis mano mokytojas M. Šenderovas pasakė, kad aš gimęs violončelei. Nebūtų jis šito pasakęs, nebūtų ir mano violončelininko karjeros. Aš niekada nenorėjau groti jokiu kitu instrumentu. Na, nebent kai išgirsdavau P. Čaikovskio Koncertą smuikui – tada užsimanydavau griežti smuiku. Dabar Čaikovskio Koncertą smuikui galiu interpretuoti diriguodamas…
– O kas lengviau – pačiam groti ar diriguoti?
– Davidas Oistrachas sakydavo, kad jam kur kas lengviau diriguoti, nes tuomet jis nemato priešais sėdinčios publikos.
Aš nepasakyčiau, kad diriguoti labai lengva. Ne vienerius metus ir pats grojau orkestre, teko ir su Herbertu von Karajanu. Kartą, kai Zalcburgo festivalyje jis dirigavo Wagnerio „Lohengriną“, netiksliai parodė įstojimą ir vietoj violončelių garsų suskambo tyla… Po kelerių metų panaši istorija nutiko Hamburge – dirigentas neparodė, ir niekas neįstojo. Tačiau tą kartą atsirado drąsuolis, čia pat pašmaikštavęs: „Matote, Maestro, – taip skamba dirigentas“… Taigi tą tylą prisimindamas žinau, kad būti dirigentu tikrai nelengva.
* * *
Davidas Geringas visą savaitę viešės Birštone. Galėsite su juo susitikti kiekvieną rytą Birštono kurhauze vyksiančiose meistriškumo pamokose.
Rugpjūčio 2 dieną lauksime jūsų GRAND TRIO VILNIUS koncerte. Drauge su D. Geringu ansamblyje muzikuoja smuikininkė Dalia Kuznecovaitė ir pianistas Petras Geniušas.
Šiais metais numatytas ciklas renginių PRIEŠ KONCERTĄ. Du iš jų bus skirti susitikimams su Davidu Geringu. Rugpjūčio 2 dieną pristatysime tik ką išleistą pianistės Tatjanos Geringas apsakymų muzikos temomis knygą lietuvių kalba „Vaikystės vaiduokliai“. Renginyje dalyvaus dailininkė Kristina Norvilaitė, Petras Geniušas ir Dalia Kuznecovaitė.
O rugpjūčio 3 dieną turėsime retą progą apibendrinti garsaus muziko kelią, sklaidydami tik ką pasirodžiusią knygą vokiečių ir italų kalba „Tik niekam nesakyk. Violončelininko memuarai“. Tikimės ją išversti ir į lietuvių kalbą.