Sugrįžimas į dvasios tvirtovę prie Alšios. Sudvariškėms – 500 (III dalis)

(Tęsinys. Pradžia „Gyvenimo“ Nr. 50 ir Nr. 53)

Sudvariškės su Bagdoniškėmis – Andriejaus Skorulskio 1624 m. fundacijoje ir kituose aktuose

Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius (1596-1656).

Kaip gi atsitiko, kad šis moteriškas vienuolynas įgijo valdas ne tik Sudvariškėse, bet ir Bagdoniškėse bei Gigiškėse, dabartinėse Krasausiškėse? Vienuolynai steigiami, kada jie turi galimybių materialiai išsilaikyti. Pasak VDU istorijos profesorės Vaidos Kamuntavičienės, išleidusios labai konceptualų darbą apie Kauno benediktinių istoriją 17–20 amžių sandūroje, Kauno benediktinių vienuolyno fundatorius – Andriejus Skorulskis (1554–1637) buvo ilgametis didžiojo LDK valstybininko, keliautojo, kartografo M. K. Radvilos Našlaitėlio klientas (susijęs su administracine veikla jo dvare, – V.K.). (Valda Kamuntavičienė. Kauno benediktinių vienuolyno istorija XVII– XX a. pradžioje, Vytauto Didžiojo Universitetas, 2016, p. 36, toliau – V. Kamuntavičienė). Jie kartu su Mikalojumi Kristupu Radvila Našlaitėliu, aplankė Šventąją Žemę. Šis didikas savo įtakingo vadovo įkvėptas taip pat rėmė kitus vienuolynus, pastatė gimtuose Skaruliuose bažnyčią pagal Jeruzalės bažnyčios pavyzdį, trys jo sūnūs ir dvi dukros įstojo į vienuolynus. Tai buvo uolus katalikas, katalikybės skleidėjas įvairiomis formomis.

Kauno benediktinių vienuolyno Šv. Mikalojaus bažnyčia.

Mus domina ir mums svarbus vietinis aspektas vienuolyno istorijoje. 1624 m. Skaruliuose, suteikdamas fundaciją Kauno benediktinių vienuolynui, fundacijos rašte įrašė: „Kad savo pašaukime turėtų reikalingą maistą bei išlaikymą, duodu, dovanoju ir amžinai užrašau du dvarus: vienas vadinamas Bagdoniškės, antras – Sudvariškės (originale Sudwoiszki, – V.K.). Dvarai pirkti iš mano pusbrolio maloningo pono Kazimiero Kulvinskio, Kauno žemiečių raštininko, o jis tuos dvarus pirko iš Bartašiaus (jau mūsų minėto Bartoševičiaus, – V.K.) ir Jokūbo Markauskio su trobesiais bei rūmais, daržais, vaismedžiais, ganyklomis, pievomis, miškais ir gojais, pušynais su nuosavais ir bendrais ežerais, su upėmis ir laisvu tvenkinių užtvenkimu ir malūnu; drauge su kaimais vadinamais Sudvariškėmis ir Bagdoniškėmis ir juose gyvenančiais žmonėmis, su jų laukais ir pievomis ir su įvairiomis pareigomis ir mokesčiais. Tuos abudu čia minimus Bagdoniškių ir Sudvariškių dvarus amžinomis ir neatšaukiamomis teisėmis įvedu į valdymą ir atiduodu savo dukteriai vienuolei – Onai Eufemijai Skorulskytei ir visoms kitoms esančioms ir būsimoms Šv. Benedikto regulos Panelės Šv. Apsireiškimo vardo

Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis.

vienuolėms“ (Ten pat, p. 323).
Sudvariškės su Bagdoniškėmis nebuvo vienintelės vienuolyno valdos, tačiau buvo pačios didžiausios. 1625 m. sausio 16 dieną ši fundacija buvo įrašyta į Kauno žemės teismo aktus.
Minėtą fundacijos tekstą išgirsta ir tuolaikinė karališkoji Varšuva, 1627 m. spalio 20 d. šį tekstą pasirašė: Savo ranka Andriejus Skorulskis, Jeruzalės ordino kavalierius, sava ranka Aleksandras Masalskis, Jasvonskio Dirpskio seniūnas, sava ranka. Taip pat sava ranka Mikalojus Tryzna, LDK didysis prievaizdas, Slonimo pakamaris. Tai – didieji valstybininkai, Sudvariškių ir Bagdoniškių istoriniai krikštatėviai.

Baudžiava iš arti. 1652 m. Sudvariškių ir Bagdoniškių kaimų gyventojų prievolių surašymas (inventorius)
Kaip gi pasikeitė šie kaimai vienai kartais pragyvenus? „Mano, Kauno abatės Onos Eufemijos Skorulskytės vardu, taip pat nuo Onos Eufemijos raštininkės Oryšos, taip pat nuo mūsų visų Benedikto regulos vienuolių 1652 vasario mėn. rašytas Bagdoniškių ir Sudvariškių inventorius, paprašius Jo šviesybei kunigui, Vilniaus vyskupui Jurgiui Tiškevičiui, taip pat ponui Mikalojui Kosakovskiui, taip pat jo žmonai, maloningai poniai Agnieškai Kulvinskaitei, Mikolajevskai – Kosakovskai (Buvo du kartus ištekėjusi, – V.K.)

Įėjimas į Švento Mykolo bažnyčios rūsius mena…

Tai ką radome viskas yra surašyta: Bagdoniškės: 1) Bartolomėjus Žydelaitis su dviem sūnumis turi valaką žemės; 2) Ponas Šiukštenis su vaikais (sudėtis nenurodyta, – V.K.) naudojasi 1 valaku žemės; 3) Martynas Mačiūnas, su dviem sūnumis naudojasi puse valako žemės; 4) Stanislovas Daindroraitis su vaikais, 1 valakas žemės; 5) Stanislovas Valeckis, su vaikais naudojasi valaku žemės; 6) Povilas Sinkevičius, su vaikais naudojasi vienu valaku žemės; 7) Petras Sinkevičius su vaikais, 1 valakas žemės; 8) Steponas Dadūnas su vaikais, naudojasi puse valako žemės; 9) Andrius Plioplys su vaikais, naudojasi valaku žemės; 10) Sčastnas (Feliksas) Plioplys, naudojasi valaku žemės; 11) Stanislovas Steponaitis, našlys, naudojasi puse valako. Šio kaimo prievolė: mokėti per metus po 10 kapų grašių (600 grašių,– V.K.), duoti 1 vištą ir 1 žąsį ir atlikti du kartus pastotės (pavežėjimo, padvados, – V.K.) prievolę, kur bus nurodyta.
Sudvariškių kaimas: 1) Jurgis Intupaitis, naudojasi 1 valaku žemės, taip pat nuomoja tris ketvirčius valako; 2) Adomas Drignius, valakas žemės; 3) Stanislovas Moskalius, pusė valako žemės ir ketvirtį nuomoja; 4) Stanislovas Žydelaitis – pusė valako žemės; 5) Jonas Drignius naudojasi puse valako žemės; 6) Kristupas Pandonis – 1 valakas žemės; 7) Stanislovas Puškonis naudojasi puse valako žemės, dar ketvirtį, jam sutikus, apdirba; 8) Sebastijomas Pauliukaitis – pusė valako žemės; 9) Motiejus Bimbiraitis – pusė valako; 10) Matas Dindraitis – pusė valako; 11) Adomo našlė (pavardė nenurodyta, –V.K.) – pusė valako. Iš viso Sudvariškėse buvo 11 valstiečių tarnybų (11 valakų žemės), tačiau buvo naudojama tik 8,5 valako. 2,5 valako žemės nebuvo panaudojama.
Sudvariškių kaimo prievolės: nuo kiekvieno valako mokėti 10 kapų grašių cinšą, per metus duoti dvi vištas ir vieną žąsį, taip pat du kartus per metus atlikti pastotės prievolę“ (1652 02, KBA, 7-2-16).

Baisūs 1655-ieji, Maskvos agresijos metai
Dabartiniame Rusijos vykdomame kare – genocide prieš Ukrainos valstybę ir jos žmones,

1613 m. Radvilos Našlaitėlio žemėlapis.

dabartis akivaizdžiai susilieja su praeitimi. Rusijos kariauna išlieka tokia pat baisi, kaip prieš kelis šimtmečius.
1655 metais į Lietuvą įsiveržė Maskvos kariuomenė kartu su Bogdano Chmelnickio vadovaujamais Ukrainos kazokais (Mūsų krašte žudikų vadas buvo pulkininkas I.Zolotarenka). Prasidėjo masinis plėšimas, deginimas, bažnyčių ir vienuolynų naikinimas, moterų vienuolių prievartavimas ir žudymas.
Kauno žemės teismo teisėjas, LDK kanclerio Kristupo Zigmanto Paco asmens sekretorius ir jo bičiulis Steponas Pranciškus Medekša 1655 m. savo dienoraštyje rašė: „Važiavome per Kauną, per patį miestą, kad ir labai buvo draudžiama. Užėjome į parapijos ir moterų vienuolyno bažnyčias, nes tik jos buvo likusios sveikos, tačiau viduje altoriai išvartyti, išdaužyti, vietomis apdeginti, knygos suplėšytos, numirėliai iš karstų išmėtyti. Sveiko mūrinio namo tiesiog nė vieno nebuvo matyti. Prie parapijos bažnyčios sėdėjo keliolika bobų ir kelios jaunos, suvargusios, nusikamavusios moteriškės, gulėjo penki lavonai, kurie taip baisiai dvokė, kad blogumas mums vos vidurių neišvertė“ (Scriptores rerum polonicarum. Tomus III, Stefana Franciszka Medekszy z Proszcza, sekretarza Jana Kazimierza Sędžiego Ziemskiego Kowienskiego Księga Pamiętnicza wydarzen zaszlych na Litwie 1654-1668. Krakow, 1875, p.17, taip pat – Kraštas ir žmonės, V, 1988, p. 99-100).
Du kartus per metus Vilniaus Bažnytinio Paveldo nuziejus, esantis Šv. Mykolo bažnyčioje,

Sudvariškių kaimas 1652 m. inventoriuje.

įleidžia į žymaus LDK valstybininko, III Lietuvos Statuto (1588) autoriaus, žmogaus, vardan valstybės interesų perėjusio iš reformatų į katalikus, bernardinių vienuolyno kūrėjo Leono Sapiegos, palaidojimo kriptą. Ten palaidota ir daug moterų vienuolių. Prieš kelias dienas ten apsilankęs, išgirdau baisių pasakojimų apie vienuolių moterų prievartavimą, žudymus, bažnyčios padeginėjimus. Ten ir dabar karstuose guli nužudytų, sudegintų bernardinių palaikai. Pasibaisėji ir persižegnoji. Ar tai nesikartoja dabar Ukrainoje?

Kauno benediktinės 1655-1661 m. Sudvariškėse
Norėdamos išlikti gyvos, Kauno benediktinės persikėlė į savo žemės valdas Paštuvoje ir Sudvariškėse. Kiekviena grupė turėjo savo vyresniąją. Sudvariškių vyresnioji buvo Sofija Viktorija Masalskytė. Ji buvo vienuolyno fundatoriaus Andriejaus Skorulskio anūkė, jos tėvai patekimo į vienuolyno mokestį 3000 lenkiškų auksinų sumokėjo vienuolynui 1640 metais (V. Kamuntavičienė, p. 338). Ji šešerius metus vadovavo vienuolėms čia, Sudvariškėse, kur ir gyveno, skyrė dėmesį ir kaimo gyventojų sielovadai. Gal kada nors bus nustatyta tiksli vienuolyno pastatų dislokacijos vieta ir net bus surasta kokių nors tos veiklos artefaktų?
Ir dar viena istorinė paslaptis slypi Sudvariškėse. Neatmestina, kad čia 1657 metais prie savo giminaitės galėjo mirti pati vienuolyno abatė Ona Eufemija Skorulskytė. Vienuolės grįžo į Kauną tik 1662 metais, kada iš ten buvo išvyti maskvėnai.
Bus daugiau
Vytautas Kuzmickas, istorikas