Sugrįžimas į dvasios tvirtovę prie Alšios. Sudvariškėms – 500 (II dalis)

Kai krikščionybė tapo senosios Lietuvos valstybės (ir Sudvariškių apylinkių) pamatiniu gyvenimo pagrindu

Karaliaus Mindaugo krikštas.

Praėjusią savaitę šventėme Lietuvos valstybės pradžios dieną, kurią pagal garbios ir šviesios atminties istorijos profesoriaus Eduardo Gudavičiaus argumentuotą datavimą, įvardiname kaip vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną. Nuo 2019 metų ši diena yra minima ir kaip visuotinė Tautiškos giesmės diena.
Šią dieną kaip niekad suprantame, kad tik krikščionybė sudarė galimybę mums tapti vertybine Europos dalimi. 1251 metų pradžioje Lietuvoje vyraujantį kunigaikštį Mindaugą, jo žmoną Mortą bei jų sūnus Ruklį ir Rupeikį pakrikštijo Livonijos ordino magistras Andrius Štirijietis. Tai nulėmė, kad popiežius Inocentas IV Milane 1251 m. liepos 17 dieną paskelbė Lietuvą katalikiška karalyste. Livonijos ordino Kulmo žemės vyskupas 1253 metais, Šv. apaštalų Petro ir Povilo šventės metu (tai galėjo būti birželio 29-oji ar liepos 6-oji diena), iki šiol tiksliai nenustatytoje vietoje karūnavo Mindaugą ir Mortą Lietuvos karaliumi ir karaliene.
Sunkus, sudėtingas ir vingiuotas buvo Lietuvos ir katalikybės santykis. Dėl sudėtingų Lietuvos vidaus aplinkybių buvo prarasta popiežiaus globa ir vėl po gerų dviejų šimtmečių teko viską padėti iš naujo. Jogaila ir Vytautas, Švitrigaila, kiti Lietuvos didikai, 1386 m. pasikrikštiję Krokuvos Vavelyje, po metų pradėjo krikštyti Aukštaitijos žmones, o po Žalgirio mūšio – ir Žemaitiją.
Lietuvos politinis savarankiškumas, kova už Lietuvos laisvę ir valstybę visą laiką buvo susijusi su katalikybės atspara. Todėl šiomis sudėtingomis, įvairių iššūkių nestokojančiomis aplinkybėmis turime tai gerai prisiminti. Tik būdami vertybiškai atsparūs galime išlikti noriai ar ne savo valia lydomame Europos tautų mišriame, galbūt kartais ir sunkiai protu suvokiamų, vertybių katile.

LDK – keturių tautų istorinė motina

Mindaugo ir Mortos karūnavimas.

Prieš pradėdamas rašyti apie krašto istoriją, pabrėžiu, kad dabartinė šimto penkerių metų moderni tautinė Lietuvos valstybė negali būti lyginama su daugiataute, daugiakonfesine, keliakalbe LDK. Šioje epochoje dabartinei lietuvio akiai ir ausiai daug kur sunkiau suprantamos ir įprantamos ištarti kitatautės pavardės, daug kur – rusėniška LDK valstybinė kanceliarinė kalba. Bet mes, lietuviai, – ir bajorai, ir nekilmingieji, būdami kartu su iš rusėnų istoriškai išsirutuliojusiais ukrainiečiais ir gudais, Lietuvos rusėnais – pravoslavais, totoriais ir karaimais, apgynėme savo laisvę, valstybę ir savitumą. Vėliau tai darėme kartu su kelių amžių istoriniais bendražygiais, dabartiniais bičiuliais ir partneriais – lenkais. Visko toje istorijoje būta. Mes apiplėšinėjome kitas tautas ir žemes („Saugok mus nuo bado, maro ir lietuvių“ – ir dabar skelbia užrašai kaimyninių tautų išlikusiuose paminkluose). Mus trypė Vakarai ir mindžiojo Rytai. Visuomet, bet kokiomis aplinkybėmis, reikia ginti savo valstybės sąvastį, savo tikėjimą, tradicijas ir papročius, gerbti savo tautines mažumas… Mūsų mintyse šiandien – visus mūsų kaimynus, ypač kovojančius už laisvę ukrainiečius, gerbianti ir vertinanti, pagalbą teikianti dabartinė Lietuva. Bet amžių išmintis sako, kad tie, kurie negerbia sąvasties, praranda savo istorinę atmintį, tampa tik šiaudiniais patriotais. Mokykimės iš LDK tvirtumo, o iš tų didžių, dvasingų, išsilavinusių asmenybių panteono – valstybinės atsakomybės.

Leonas Sapiega – valstybininko pavyzdys visais laikais

LDK valstybininkas Leonas Sapiega.

Vilniuje ir Kaune, kituose Lietuvos miestuose, surasime Leono Sapiegos vardu pavadintas gatves, jo ir giminės rūmus ar jų likučius. Leonas Sapiega (1557–1633), kaip ir Ostrogiškiai, Chodkevičiai ir mūsų krašte labai žinomi Oginskiai, Lackiai, Tiškevičiai, Holovčinskiai, yra rusėnų kilmės, puoselėjęs ir gynęs LDK. Leonas Sapiega, didysis valstybininkas, savo gyvenime užėmė visas pagrindines LDK valstybines pareigybes: Lietuvos didžiojo sekretoriaus, Lietuvos pakanclerio, Lietuvos didžiojo kanclerio, LDK karo vado – didžiojo etmono. Jis gynė Lietuvos savarankiškumą Abiejų Tautų Respublikoje, sušvelnino santykius tarp katalikų, pravoslavų, protestantų ir unitų, vadovavo karo žygiams. Jis siekė išsaugoti Lietuvos valstybingumą, saugojo Lietuvos Metriką, inicijavo III Lietuvos Statuto (1588 m.) paruošimą ir išleidimą. Kokie svarbūs ir net dabar aktualumo neprarandantys jo pratarmės žodžiai LDK luomams šiame įstatymų sąvade:
„Protingi žmonės visais laikais yra pastebėję, kad kiekvienos valstybės doram žmogui nėra nieko brangesnio už laisvę, o nelaisve jis taip bjaurisi, kad nuo jos ginasi ne tik savo turtais, bet ir aukodamas gyvybę. Dėl to dori žmonės, stodami prieš bet kurį priešą, nesigaili nei savo turto, nei gyvybės, kad tik nepakliūtų į žiauraus priešo jungą ir, netekę laisvės, nebūtų priversti pagal pavergėjo valią ir norą kaip vergai gyventi. Tačiau to irgi būtų maža, jei žmogus, apsisaugojęs nuo išorinio priešo, būtų priverstas kentėti nuo savųjų prispaudėjų. Todėl šie žabokliai arba žąslai, yra išrasti, kad kiekvienas akiplėša būtų pažabotas, kad jis, bijodamas teisės, nuo bet kokios savivalės susilaikytų, kad negalėtų niekinti ir engti mažesnio ir silpnesnio; užtat teisynas yra sudarytas, kad galingas ir turtuolis nesavavaliautų, nes, kaip yra pasakęs Ciceronas, teisės vergais esame dėl to, kad galėtume naudotis laisve. Ir jeigu doram žmogui nėra nieko malonesnio, kaip, saugiai savo tėvynėje gyvenant, nesibijoti, kad jo gerą vardą kas nors suterš arba jo kūną ir sveikatą sužalos, ar jo nuosavybę pažeis, už tai ne kam kitam, o tik teisynui jis turi būti dėkingas, nes nuo bet kokio pasikėsinimo saugomas teisės sau ramiai gyvena ir jokios

Pieštuvėnų kalvinų koplytėlę liudijantis dokumento fragmentas.

savivalės, šmeižto ar skriaudos nepatiria. <…> Dabar, kai jau kiekvienas, jei tik panorės, galės Statutą savo rankose turėti, prašau: teikitės, Gerbiamieji, šį veikalą maloniai iš manęs priimti, o turėdami savo laisves, užtikrintas teisyno, žiūrėkite, kad rinktumėt į teismus bei tribunolus ne tik gerus, nuodugniai mūsų teisę išmanančius, bet ir dievobaimingus bei dorovingus žmones, kurie ne savanaudiškai ir artimojo skriaudai, ne savo gobšumui patenkinti ir dovanoms gauti teisę klastotų, o tiesiu keliu eidami, šventosios teisybės ir tiesos sargyboje stovėtų ir tą laisvę, kuria visi džiaugiamės, mums nepaliestą išsaugotų. Su tuo jūsų malonei ir broliškai meilei atsiduodu.“ (http://www.šaltiniai.info/files/literatura/LD00/Leonas_Sapiega._Trečiojo_Lietuvos_Statuto_pratarmė_LDK_luomams.LD3300.pdf)

Ar buvo Sudvariškėse kalvinizmo tikėjimo apraiškų?
Nuo valstybinių prioritetų sugrįžtame prie plačių Sudvariškių žemių plotų viduramžiais. Garbi istorijos profesorė Raimonda Ragauskienė yra atskleidusi daug istorijos paslapčių apie Birštoną, Stakliškes ir jų apylinkes. Rašydama ir apie Gripiškes, Lelionis ir dalį Sudvariškių žemių valdžiusį Venclovą Venclovaitį (Venclovavičių), profesorė iškėlė hipotezę, kad Stakliškių apylinkėse nebuvo protestantų maldos namų, todėl pastarasis ir nepasirinko protestantizmo (Raimonda Ragauskienė. Venclovas Venclovaitis Agripa: galimos religinės kontraversijos atvejis XVI Lietuvoje. – Istorija, 2004, nr.59/60, p.37).
Nauja: evangelikų koplytėlė Pieštuvėnuose. Tada, prieš 440 metų…
Vienok, galime papildyti gerbiamą profesorę. Vilniaus Universiteto Mokslinėje bibliotekoje yra 1583–1584 metų aktų, tarp jų 1583 m. liepos 19 d. Kauno žemės teismo rusėnų kalba surašytas dokumentas, liudijantis Pieštuvėnų žemės valdos bajoro Gabrio Vinko turtą. Mirus jo tėvui Jonui ir vyresniajam broliui Mikalojui, Kauno žemės teismo vaznys Vaitiekus Petraitis bei kiti kaimyniniai žemvaldžiai Jonas Stanislovaitis, Jokūbas Grigoraitis, Zacharas Fedoraitis paliudijo, kad turtas priklauso būtent Gabriui Vinko, ir jį aprašė. Turtas gan gausus: nemažos žirgų, jaučių kaimenės, kelių kambarių namas su dviem priemenėmis. Visuose kambariuose krosnys, trys svirnai, mūrinis alaus bravoras, trys baudžiauninkų nameliai… Labai gausi ginklų kolekcija: kalavijai, šarvai, įvairių dydžių skydai, durklai, koviniai kirviai ir t.t. Drabužiai – su paauksuotomis ir pasidabruotomis

Sudvariškių istoriją menantys toliai.

sagomis ir t.t. Bet svarbiausias įrašas mums šis: „Maldos namai (tikriausia koplytėlė – V.K.) su paveikslais, kurioje yra aukojimo taurė (kielikas) ir nukryžiuotasis, cinkuotas šaukštas, lino audiniai su priklausančiomis knygomis, pasidabruota evangelija, įdėta į altorių“ (VU MB, RS.F.7. Kauno Žemės teismo aktai,1583–1584, p.39 v-41 v).
16-ojo amžiaus pabaigoje buvę pravoslavų didikai rinkosi protestantizmo kryptis: liuteronizmą ar kalvinizmą. Kadangi valdę Sudvariškes Kvileckiai buvo kalvinai, tai ir netoliese, Pieštuvėnuose, Gabrys Vinkus rinkosi šį tikėjimą ir meldėsi savo koplytėlėje su savo šeimos nariais, o gal ir bičiuliais. Apie baudžiauninkų tikybinę orientaciją lieka nežinoma. Sudvariškių žmonės ir dabar pasakoja apie protestantų kapines už Alšios. Turint Pieštuvėnų pavyzdį, tuo nereikėtų abejoti. Ta kalvinų salelė prie tvirtai katalikiško Stakliškių miestelio galėjo išsilaikyti iki 17 amžiaus 3-ojo dešimtmečio.

Vienuolynai – krašto dvasinė atrama
Mūsų krašte nesisteigė vienuolynai, arčiausiai esantis – kaimyninio Aukštadvario domininkonų vienuolynas. Ne viskas viduramžių laikotarpiu ištyrinėta, tačiau jau dabar žinoma, kad Kašonyse žemės valdą 1711–1762 metų laikotarpiu turėjo Kauno domininkonų vienuolynas (http://www.jieznoparapija.lt/news/id4.php?subaction=showfull&id=1316703615&archive=&start_from=&ucat=4&).
Kauno moterų benediktinių vienuolynas 1624–1842 metais ne tik turėjo nuo 13 iki 15 valakų žemės valdą su 4 vietiniais ežerais, miškais, bet ir sunkiais vienuolynui istorinių aplinkybių laikais įsikurdavo Sudvariškėse.

1623 m. birželio 21 d. Sudvariškių valstiečių inventorius
Prieš užvaldant Sudvariškių žemės valdą, 1623 m. Kauno pilyje buvo surašytas Sudvariškių gyventojų ir jų valdomų žemės plotų sąrašas, kuriuos savininkas, Žemaičių raštininkas Kazimieras Kulvinskis, perleido benediktinių vienuolyno vyresniajai Onai Eufemijai Skorulskytei: 1) Jurgis Intupaitis – su 4 sūnumis apdirbo valaką (21,38 ha) žemės; 2) Adomas Drignius – 4 sūnūs, 1 valakas žemės; 3) Stanislovas Maskoliūnas, du sūnūs, ketvirtis valako; 4) Stanislovas Žydelaitis – du sūnūs, pusė valako; 5) Jonas Drignius, 4 sūnūs, 1 valakas; 6) Kristupas Supkonis, 5 sūnūs, 1 valakas; 7) Stanislovas Matulionis, 4 sūnūs, pusė valako, ketvirtį nuomavo. 8) Sebastijonas Pauliukaitis, 4 sūnūs, pusė valako; 9) Motiejus Bimbiraitis – su trimis sūnumis, puse valako; 10) Motiejus Dyndraitis – 3 sūnūs, pusė valako; 11) Adomas Medžiūnas – du sūnūs, pusė valako. Tai pirmieji Sudvariškėse užfiksuoti gyventojai. Už turimus žemės sklypus jie vienuolynui turėjo du kartus per savaitę eiti lažą, per metus duoti dvi vištas, vieną žąsį. Turėjo sumokėti činčą (piniginį mokestį) tarp 9–11 kapų grašių. Miškuose baudžiauninkai galėjo pasirinkti malkų kurui, medienos statybai, galėjo uogauti ir grybauti. Žvejoti ežeruose nebuvo leidžiama.
Dėkoju Kauno bernardinių vienuolyno archyvarei, sesei Gabrielei Vasiliauskaitei už pateiktą dokumentą, kurio signatūra: Sudvariškių palivarko valstiečių inventorius. 1623 06 21. KBA, 7-2-6
Bus daugiau
Vytautas Kuzmickas, istorikas