Senkanti ukrainiečių kantrybė

Radikalūs Ukrainos veikėjai–patriotai, prieš prasidedant NATO bloko viršūnių susitikimui Vilniuje, pamažu praranda kantrybę dėl, jų požiūriu, neapibrėžtų Ukrainos narystės aljanse perspektyvų ir „žiba“ radikaliais požiūriais į problemą.
Jevgenas Dikijus – tos šalies visuomeninis aktyvistas, buvęs savanorių bataliono „Aidar“ karininkas (2014-2015 m.), mokslininkas-biologas ir Ukrainos Nacionalinio Antarktikos tyrimų centro vadovas, liepos 2-ąją interneto leidinyje „Obozrevatel“ paskelbė tekstą, kurio pagrindinis motyvas – „Mes užkliuvome už Baideno: pagrindinis Ukrainos sąjungininkas bijo Ukrainos. Kaip jam prisibelsti“. Jo pateikiamas atsakymas – „laikas prisibelsti pas negerus žmones ir prisibelsti tuo vieninteliu būdu, kuris juos motyvuoja – apokaliptinės baimės.“ Kitas p. Dikijaus tekstas pavadintas „Ar jau laikas kalbėtis bloguoju?“.
Už savanorišką dalyvavimą 1991-ųjų sausio įvykiuose Vilniuje 2020 m. prezidento Gitano Nausėdos Sausio 13-osios atminimo medaliu apdovanotas p. Dikijus prieš porą metų Vilniuje yra pristatęs savo knygą apie Rusijos hibridinį karą prieš Ukrainą „Hibridinis Rusijos karas: Ukrainos patirtis Baltijos šalims“.
Kokius gi apokaliptinius scenarijus dabar skelbia šis Lietuvos ir Ukrainos savanoris?
Pagrindinė jo naujausių tekstų mintis: jeigu Vakarai nepasiryš Ukrainai suteikti NATO narystės pespektyvų ir tinkamų saugumo garantijų, turėtų prisiminti, kad šiuo metu Vakarų šalyse yra įsikūrę gal 20 mln. ukrainiečių, iš jų vos pusė procento ilgainiui yra pasiryžę tapti teroristais, kurie ramiai nesirengia stebėti, kaip Rusijos režimas pamažu stekena jų tėvynę.
Kitaip tariant, p. Dikijus dėl terorizmo perspektyvos įspėja ne jo šalį karine jėga užpuolusiai Rusijai, bet Vakarų šalims, be kurių paramos Ukrainos gynėjams sulaikyti Kremliaus invaziją būtų nepalyginamai sunkiau nei dabar.
Tiesą sakant, p. Dikijaus paišomas scenarijus šiandien neatrodo labai realus. Daug labiau iliustruojantis tam tikras ukrainiečių dabartines nuotaikas: nusivylimą dėl Vakarų neryžtingumo, nepakankamą paramą technika bei amunicija jų kariškiams ir vis dažniau Vakaruose pasigirstančias kalbas apie stringantį kontrpuolimą ir to pasekmę – neišvengiamą būtinybę sėstis prie derybų stalo su Vladimiru Putinu.
Panašiai kaip Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio patarėjo nesenas viešas pareiškimas apie tai, esą, jeigu jo šalis nesulauks proveržio narystės NATO bloke klausimu, p. Zelenskiui Vilniaus susitikime gali nebebūti ką veikti, p. Dikijaus įžvalgą galėtume priskirti tam tikram vaikiškam naivumui. Kuris agresyvaus karo metu galėtų būti toleruotinas. Tačiau jis vis dėlto – ne vietoje ir ne laiku. Jis labai tolimas nuo pagarbos mažiausiai 21 (iš 31) NATO šaliai-narei, kuri iki šiol tvirtai pasisakė už Ukrainos narystę Aljanse.
Kita vertus, ko gero rasis prisimenančių, kaip prezidentė Dalia Grybauskaitė savo antros kadencijos pradžioje atsisakė vykti į kolektyvinį pasimatymą su tuometiniu JAV prezidentu Baraku Obama, nes NATO neturėjo Baltijos šalių gynybos planų, ir klasikinės diplomatijos galimybės, p. Grybauskaitės požiūriu, prisibelsti pas šio pasaulio galinguosius buvo išsemtos.
Ir tąsyk teisi pasirodė Lietuvos lyderė, o ne jos kritikai, be to, tvirtinę, esą po tokio akibrokšto p. Grybauskaitė į Baltuosius rūmus Vašingtone galės patekti tik kaip ekskursantė.
Tačiau į radikalių ukrainiečių požiūrį, kuris liudija laukimo nuovargį, verta atkreipti dėmesį.

Rytas Staselis