Meilė ir gerumas senaties neturi…

Nuo seno dažnas Lietuvos kaimas turėjo savo šventumo simbolį – kryžių. Prie kryžiaus žmonės ateidavo melstis, uždegdavo žvakutes, katalikiškų švenčių proga padėdavo gėlių. Kryžius tarsi laimino laiką, sujungdamas praeitį ir rytdieną, trapią vaikystės viziją ir senolės ašarą, atsakingą paauglio ryžtą ir žilagalvio žmogaus išmintį. Kiek daug visame tame tilpo.
Tad ir brolių Judickų iniciatyvą – tėviškėje pastatyti kryžių – galima vadinti tikru nusilenkimu Sudvariškių kaimo istorijai ir čia gyvenusių žmonių atminimui. Idėja gimė ne tik braižant giminės medį, bet ir gaivinant vaikystės prisiminimus apie kaimą saugojusius net du kryžius.
Vienas jų, kaip praėjusį šeštadienį visiems susirinkusiems į naujojo kryžiaus pašventinimo iškilmes priminė šio prasmingo darbo iniciatorius Romas Judickas, kuklus ir mažesnis, jau pavirtęs rymojo prosenelio Kajetono Ramansevičiaus sodybvietėje. Kitas – didesnis, tikras viso kaimo kryžius – stovėjo Sudvariškių ir Sobuvos kelių sankryžoje. Laikas abu sunaikino, bet šiandien Sudvariškių kaimo šventumo paminklas vėl atgimė.
Praėjusį šeštadienį naujasis kryžius buvo atidengtas ir iškilmingai pašventintas. Ant jo

Kai statė kryžių, jie visi penki broliai: Romas, Petras, Albertas, Jonas ir Algimantas Judickai buvo kartu. Prie pašventinto kryžiaus sustojo jau tik keturiese, be Amžinybėn iškeliavusio Jono.

išrašyti prasmingi žodžiai: „Lietuvos valstybės tūkstantmečio“ (2009 m.) ir jos atkūrimo šimtmečio (2018 m.) proga Padėkos ir atminties kryžius čia, Sudvariškių kaime, gyvenusiems, svetur ir amžinybėn iškeliavusiems, sovietų tremtiems ir dabar gyvenantiems Butkevičių, Raškevičių, Ramansevičių ir Judickų palikuonims, jų gentainiams ir kaimynams atminti“.
Pradėdamas šiai progai skirtą susitikimą Romas Judickas sakė, jog jeigu jis būtų žurnalistas, nesikuklindamas parašytų, kad 2023 metų liepos 1 dieną, 15 val., Sudvariškių kaimas, esantis Stakliškių seniūnijoje, Prienų rajone, buvo tapęs Lietuvos centru. Ir kaip teisininka, savo mintis pagrindė svariais argumentais. Visų pirma teiginiu, kad Sudvariškių kaimo kryžiaus atidengimo iškilmėje dalyvavo visų Lietuvos etnografinių regionų – Dzūkijos, Aukštaitijos, Sūduvos, Žemaitijos ir net Mažosios Lietuvos – atstovai. Juos visus – iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Alytaus, Šilutės, Marijampolės ir kitų Lietuvos miestų bei miestelių – į šį, prie Alšios upelio besiglaudžiantį ir jau pusės tūkstančio metų sukaktį peržengusį, kaimą parvedė arba atvedė gimtinės šauksmas ar

Kryžiaus pašventinimo ceremonijoje dalyvavo Stakliškių parapijos klebonas Laurynas Visockas ir Jiezno parapijos klebonas, Kaišiadorių vyskupijos generalinis vikaras Rolandas Bičkauskas.

giminės ryšys.
Pritardama Romui, tik dar pridėčiau, kad praėjusio šeštadienio popietė ir pavakarys, praleistas susibūrus prie kryžiaus ir jaukioje, su meile puoselėjamoje, prieš 150 metų Ramansevičių giminės istoriją pradėjusioje rašyti sodyboje, visiems čia buvusiems tapo ir didele dvasios pamoka. Pamoka, padedančia geriau pažinti krašto, kaimo, giminės istoriją, giliau suprasti tai, kokia brangi yra pagarba, supratimu bei nuoširdumu paremta giminystės ir kaimynystės bendrystė.
Ją liudija ir vietoje senosios buvusios dviejų galų trobos išaugusiame šiuolaikiniame name pagarbiai eksponuojamos istoriją menančios nuotraukos, ir kiekviena kruopščiai apgalvota renginio

Vaikaičiai ir provaikaičiai tęsia Stanislovo Ramansevičiaus tradiciją auginti medį. Romas su sūnaus Laimono šeima ir kitais giminės žmonėmis sodybvietėje pasodino šimtus ąžuoliukų. Kai kurie iš jų jau sulapojo išlakiais medžiais.

detalė. Tikrai nemačiau abejingų žvilgsnių, klausantis Vaclovo Daunoro dainuojamos dainos „Kur bakūžė samanota“ ar Veronikos Pavilionienės „O atsimenu namelį“ įrašų. Kaip ir skambant Liudo Mikalausko atliekamai bažnytinei giesmei, tragiškais pokario metais sukurtoms partizanų ir tremtinių dainoms, jaunųjų atlikėjų jautriai ir kūrybiškai besiliejančioms savos kūrybos melodijoms liaudies dainų tematika, kartu giedant Lietuvos himną ir Marionio „Lietuva brangi“.
Smagu buvo matyti ir jausti, kai vyresniesiems visuose šventės darbuose gražiai talkino vaikai ir anūkai, kai artimesnius ir tolimesnius gimines, kaimynus vienijo šilti prisiminimai bei padėka idėjos sumanytojams, visiems prisidėjusiems prie jos įgyvendinimo.
O jų, Romo Judicko teigimu, šalia buvo tikrai gražus būrelis. Tai – ūkininkai Algimantas Degutis ir Albinas Armanavičius, marčios Jurgitos tėvai Danutė ir Algirdas Kederiai, kaimynai Valdas ir Onutė Aleknavičiai, Janina Petrauskienė, Algimantas Adomaitis, sudvariškiečiai Kęstutis ir Martynas Dubovikai, Jolanta Vindziulytė, jiezniškiai broliai Kęstutis ir Vytautas Grušelioniai, padėję pastatyti kryžių, sutvarkyti aplinką ir

Plati ir draugiška Ramansevičių giminė.

papuošti kryžiavietę šventės dieną.
Didžiausią padėką ir nuoširdų ačiū Romas tarė savo bendrapavardžiui, bet ne giminei, tautodailininkui, medžio skulptoriui Algirdui Judickui iš Daugų. Būtent jo kūrybine mintimi prakalbintas ąžuolas atsistojo iškiliu kryžiumi Sudvariškių kaimo gyvenvietės centre. Atsistojo, jog kaip kančios ar gyvenimo simbolis liudytų visiems apie čia gyvenusių žmonių tvirtybę, viltį, tikėjimą, primindamas, kad Gerumas ir Meilė visus vienija, o ne skiria.
Galbūt net ir tie, kurių seniai nebėra,

praėjusį šeštadienį buvo kartu ir iš nematomų aukštybių dėkojo už prasmingai įamžintą atmintį.
Ramutė Šimukauskaitė

Ramansevičių dinastijos medis Sudvariškėse pradėjo augti prieš 150 metų, kai vedęs Onos ir Ignoto Butkevičių dukrą Uršulę, čia įsikūrė Kajetonas Ramansevičius. Tris jų vaikus geresnio gyvenimo paieškos išvedė už Atlanto. Į gimtinę sugrįžo tik vienas iš jų – Romo Judicko senelis Stanislovas Ramansevičius. Už sunkiai uždirbtus pinigus kartu su žmona Adele Raškevičiūte, atėjusia į marčias iš gretimo Anglininkų kaimo, išplėtė ūkį, augino vaikus.
Deja, neišvengė tos lemties, kuri laukė daugelio darbščių Lietuvos kaimo ūkininkų. Užėjus sovietams, buvo išbuožintas, ištremtas, bet atlaikė visas siųstas negandas ir 1956 metais grįžo į gimtus namus, kuriuos sunkiai atpažino. Tokia buvo antrosios Sudvariškių Ramansevičių kartos lemtis…
Nuotraukoje: Stanislovas Ramansevičius su dukromis Magdalena, Adele ir Domicele bei sūnumis Jonu ir Broniumi apie 1938-uosius metus, kai dar buvo tvirto ūkio šeimininkas.