Šeimos istorijos paieškos iš Didžiosios Britanijos atvedė į Prienus

Savo šaknų Prienuose ieško ir britas Simon Phillips.

Visame pasaulyje vis daugiau žmonių domisi genealogija. Daugeliu atvejų, ieškodami trūkstamų genealoginio medžio šakų, žmonės nė neįsivaizduoja, kur šios paieškos nuves: ką netikėto apie save sužinos, kokias istorijas iš praeities išgirs ir kur nukeliaus… Savo šaknų ieško ir britas Simon Philips, kuris, tyrinėdamas giminės istoriją, atsidūrė ne kur kitur, o Prienuose.
Simon gimė ir augo Didžiojoje Britanijoje. Į Lietuvą ieškoti savo šaknų iš tėvo pusės atvyko, turėdamas vos keletą nuotraukų ir apytikslių savo protėvių gimimo datų bei žinodamas keletą faktų iš jų gyvenimo, šiems jau pasitraukus iš Lietuvos.
Deja, gana trumpą laiką viešint Lietuvoje, savo šaknų ieškančiam vyrui Prienuose mažai ką pavyko sužinoti, tačiau Simon tikina, jog į Lietuvą ir Prienus pratęsti paieškų jis greitai sugrįš, o savo istorija dalijasi ir su „Gyvenimo“ skaitytojais.

Savo šaknų ieškantis Simon Phillips Prienų gamta ir ramybe mėgavosi „Rasos sodyboje“. Nuotraukoje – sodybos šeimininkė Rasa Juocevičienė ir Simon Phillips.

– Simon, trumpai papasakokite apie save.
– Gimiau ir augau Jungtinėje Karalystėje, Portsmouth miestelyje. Mano tėvai išsiskyrė, kai man tebuvo 4-eri, todėl mažai ką žinau apie savo šeimą iš tėvo pusės. Tačiau, mano žiniomis, gimiau uostamiestyje, nes mano tėvas tarnavo Didžiosios Britanijos kariuomenės laivyne. Mano senelis ir prosenelis taip pat buvo karininkai, Didžiosios Britanijos kariuomenėje tarnavę Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metais. O aš šiuo metu Londono muzikos universitete dirbu su studentais, turinčiais raidos sutrikimų.
– Ar Lietuvoje lankotės pirmą kartą? Žinau, jog ši kelionė turėjo konkretų tikslą: koks jis?

Simon prosenelis Phillip Dubovskis, pasitraukęs iš Lietuvos, Didžiojoje Britanijoje dirbo siuvėju.

– Taip, Lietuvoje lankausi pirmą kartą. Į Lietuvą atvykau, keliaudamas savo proprosenelių, kadaise gyvenusių Prienuose, pėdsakais. Apie savo tėvo šeimą žinau nedaug, tačiau, mano žiniomis, mano proproseneliai Raphaelis ir Sara Dubovskiai gyveno Prienuose. Čia gimė ir penki jų vaikai: Morris, Isacc, Fanny, Alec ir mano prosenelis Philipas. Tiesa, gali būti, kad Raphaelis ir Sara susilaukė ir daugiau vaikų, tačiau daugiau žinių apie juos neturiu. Taigi Lietuvoje ir Prienuose ieškau bet kokios informacijos apie savo šeimą, kuri, bėgdama nuo carinės Rusijos režimo, žydų žudynių ir pogromų, pasitraukė į Didžiąją Britaniją. Taip noriu pagerbti savo protėvius, kurie kadaise iškeliavo į nežinią, kad išliktų gyvi.

Simon Phillips proproseneliai Rafael ir Sarah Dubovskiai.

– Papasakokite, ką žinojote apie savo šeimą prieš kelionę į Lietuvą.
– Visa mano šeima buvo žydai, todėl informacijos paieškos apie Dubovskių giminę tampa dar sudėtingesnės. Jas dar labiau apsunkina tai, jog apie šią traumuojančią patirtį jie patys ateities kartoms beveik nieko nepasakojo.
Kaip ir minėjau, mano prosenelis Philipas 1882 m. gimė Prienuose. Bėgdamas nuo carinės Rusijos režimo, į Jungtinę Karalystę Philipas pasitraukė maždaug apie 1899 metus. Prieš tai į Didžiąją Britaniją jau buvo pasitraukęs jo vyresnysis brolis Morisas.
Bėgdamas iš Lietuvos, Philipas keliavo autobusais, traukiniais ir laivu, kuriame, beje, ir sutiko savo žmoną Deborą Listz. Visgi, nors Philipas su Debora buvo susituokę bei susilaukė pirmagimio, kaip sutuoktiniai jie niekada taip ir negyveno…
Atvykęs į Didžiąją Britaniją, Philipas pakeitė vardą į Reuben Phillips, įsidarbino siuvėju. Čia sutiko ir tikrąją savo gyvenimo meilę Alisą Andrews, su kuria, nors ir nebuvo susituokę, nes pirmoji žmona niekada nesutiko skirtis, susilaukė 6 atžalų, tarp jų ir mano senelio – Ronaldo Philipo.
Savo senelio, galima sakyti, taip ir nepažinojau… Jis mirė, kai buvau visai mažas. Taigi taip ir neturėjau galimybės išgirsti jo istorijos.
– Kaip apskritai kilo mintis ieškoti savo šaknų?
– Iki 40-ties metų apie savo šeimą iš tėvo pusės beveik nieko nežinojau, kol vieną dieną Dubovskių šeimos istorija pradėjo domėtis pats tėvas ir jo pusseserė Pippa. Taip jie sužinojo apie Phillipą, kuris iš Lietuvos atvyko į Didžiąją Britaniją, ir jo tėvus Raphaelį bei Sarą. Tačiau tai, ką jiems pavyko sužinoti – tik labai maža dalelė visos istorijos.
Beje, mano tėvas ir Pippa ketino atvykti į Lietuvą, tačiau susirgus ir mirus tėvui, šie planai taip ir liko neįgyvendinti. Su tėvo pussesere Pippa aš ir toliau palaikau ryšius, tad visa informacija, kurią šiandien turiu apie savo protėvius, yra iš jos paieškų.
– O Lietuvoje ar pavyko sužinoti ką nors naujo?

Phillip Dubovskis.

– Deja, ne. Prieš kelionę į Prienus, keletą dienų praleidau Vilniuje, lankiausi Nacionaliniame archyve, domėjausi galimybe atrasti kokius nors dokumentus, o galbūt ir namą Prienuose, kuriame gyveno mano šeima, norėjau sužinoti, ką ji veikė Lietuvoje, kokiu verslu užsiėmė. Tačiau Nacionaliniame archyve informacijos apie savo šeimų istoriją ieško tiek daug žmonių, jog tos paieškos gali užtrukti ir iki pusės metų. Tikėtina, jog jie galės man suteikti kokios nors informacijos apie mano proprosenelės Saros šeimą, o per ją ir apie jųdviejų santuoką su Rafaeliu, galbūt ir kažką daugiau. Juolab, jog ir aš turiu keletą datų. Taigi ketinu čia sugrįžti žiemą.
Žinau, jog Didžiojoje Britanijoje mano proprosenelis buvo tabakininkas, turėjo savo tabako parduotuvėlę, tačiau, ką jis veikė Lietuvoje, deja, nežinau… Mano prosenelis Philipas buvo siuvėjas, jo vyresnysis brolis taip pat buvo profesionalus siuvėjas. Galbūt tai kaip nors susiję su šeimos verslu Lietuvoje? Bet tai tik pasvarstymai, kuriuos bandysiu išsiaiškinti, o tai, kaip ir minėjau, ilgai užtruks.

Simon senelis Ronald Dubovskis.

– Lietuvoje ir Prienuose lankotės pirmą kartą: kokį įspūdį Jums palikome?
– Kai Anglijoje savo draugams pasakiau, jog keliausiu į Lietuvą, ne visi suprato, kodėl atostogauti aš keliauju į Lietuvą… Jie manė, jog Lietuva vis dar tebėra sovietinė valstybė. Bet man tai buvo nepaprasta kelionė. Lietuva tapo viena iš nuostabiausių šalių, kuriose esu buvęs, o aš esu aplankęs beveik visą Europą. Esu buvęs Ispanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Šri Lankoje, ir kitose šalyse. Bet vizitas į Lietuvą – tai geriausia kelionė, kurioje kada nors buvau. Ne tik dėl asmeninių priežasčių. Tiesą sakant, Lietuva mane nustebino savo grožiu, nuostabia gamta, draugiškais ir laisvais žmonėmis.
Jei atvirai, į Lietuvą ir Prienus atvykau be jokių lūkesčių. Žinojau tik keletą faktų, apie sunkią šios šalies istoriją su Lenkija, Rusija ir Vokietija, kad tai buvo viena pirmųjų nepriklausomybę paskelbusių valstybių Sovietų Sąjungoje.
Taigi, aš keliavau į nežinią taip, kaip mano šeima keliavo iš Lietuvos į Didžiąją Britaniją, tikriausiai nemokėdama kalbos ir nežinodama, kas jos laukia. Aš taip pat nemokėjau kalbos, nežinojau, kur keliauju, nežinojau, kaip atrodo Prienai. Tik

Rafael antkapis.

įsivaizdavau, kad tai labai mažas kaimelis su viena nedidele parduotuvėle.
Taigi atvykau į Prienus ir iš autobusų stoties pėsčiomis nukeliavau į „Rasos sodybą“, kurioje buvau apsistojęs. Tai, ką aš radau Prienuose, mane išties nustebino. Aš nesitikėjau, kad čia taip gražu, kad čia tiek daug gamtos ir ramybės. Prienuose iš karto pasijaučiau kaip namuose. Man labai gaila, kad mano artimieji turėjo palikti tokią nuostabią vietą, todėl, manau, kad jie tikrai buvo priversti bėgti, nes tuo metu žydams čia buvo nesaugu.
– Kodėl ši kelionė Jums tokia svarbi?
– Kaip ir sakiau, esu apkeliavęs daugybę vietų, o, kai aš keliauju, man nepatinka būti vienoje vietoje. Tačiau ši kelionė buvo kitokia… Aš galėjau valandų valandas važinėti dviračiu ir kvėpuoti tuo pačiu oru, būti tame pačiame miške, gerti tą patį vandenį, kaip ir mano šeima, ar tiesiog jausti, ką reiškia būti Prienuose. Prienai man – tai tarsi lėta kelionė, bandant atrasti ką nors naujo. Tai tarsi

Sarah antkapis.

bandymas sudėlioti dėlionę, neturint dėžutės ir paveikslėlio. Tai tarsi nematomas ryšys su praeitimi ir mano šeima.
– Ačiū už pokalbį.
Rimantė Jančauskaitė