„Kupole Rože“ Verknės slėnyje

Artėjant vienai gražiausių vasaros švenčių – Rasoms, Užuguosčio, Stakliškių, Vyšniūnų bibliotekų bibliotekininkės Rasa, Živilė ir Danutė bei Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė Rita pakvietė grupę vaistažolėmis besidominčių moterų į Verknės botaninį-zoologinį draustinį, įsikūrusį Verknės slėnyje ties Stanuliškių kaimu. Draustinyje kasmet organizuojamas kupoliavimo tradicijas puoselėjantis renginys ,,Kupole Rože“.

Renkasi pirmosios kupoliautojos.

Jo metu besidomintieji senosiomis Rasų šventės tradicijomis Verknės upės pievose, kuriose auga ir retieji augalai, įtraukti į Lietuvos Raudonąją knygą, gali stebėti augalus, sužinoti jų pavadinimus ir gydomąsias savybes, pasirinkti vaistažolių, nes manoma, jog surinktos prieš Rasas jos turi daugiau gydomųjų galių.
Su tradicijomis ir vaistinių augalų savybėmis kupoliautojas supažindino žolininkė Rita. Kupoliaujant pagal tradiciją, žolynauti reikia trijose pievoje, renkant devynių rūšių žolynus kiekvienoje pievoje. Vaistažolės renkamos sausoje, pelkėtoje ir miškingoje pievose. Šis kupoliavimo būdas yra pats sudėtingiausias, reikalaujantis augalų gydomųjų savybių išmanymo. Tokiu būdu kupoliaudavo senovėje moterys, norėdamos apsirūpinti vaistingaisiais augalais. Kitas svarbus jaunimo papročių elementas yra Rasų šventės vainiko pynimas, kuriam būtinai reikia panaudoti devynis augalus. Žinoma, galima ir tris kartus po devynis – dvidešimt septynis. Kai kuriuose kaimuose buvo renkami devyni labiausiai žinomi bei naudojami augalai.
Tądien į „Kupole Rože“ susirinkusios kupoliautojos trijose pievose surado tokius augalus: krūminį kupolį, rūgtį-gyvatžolę, paprastąją kraujažolę, pievinę vingiorykštę, kalninę austėją, dirvinę buožainę, smiltyninį šlamutį, paprastąją jonažolę, tikrąją ir smiltyninę sidabražoles, vaistinę šunmėtę, paprastąjį čiobrelį, paprastąją garšvą. Šiais augalais buvo gydomasi senovėje, o kai kuriuos atpažįsta net jaunos moterys, nes yra apie tai girdėjusios.

Žolininkė Rita laukė vaistažolių gerbėjų.

Didžioji dilgėlė – Dzūkijos moterų sodybų palydovė, nekenčiama, bet ir draugė, gelbėjanti nuo dažniausiai pasitaikančių ligų. Pievinis snaputis gelbėdavo pasireiškus žarnyno, moteriškų ligų negalavimams. Paprastoji žemuogė, džiovinta su vaisiais, iš patalo prikeldavo nusilpusius vaikučius ir bedančius senolius, paprastoji avietė gelbėdavo karščiuojančius ligonius. Baltasis šakinys gelbėdavo vyrus, susilaikius šlapimui, paprastoji naktižiedė gelbėdavo moteris, šioms sušąlus kojas. Didžialapis šakys slopindavo juosmens ir sąnarių skausmus. Pievinis saliavas – prieskonis į sriubas, padedantis iš organizmo pašalinti susikaupusį vandenį. Siauralapis vingiris, dar vadinamas ,,priepuolžole“, gydė nervinius susirgimus. Didžioji baltagalvė, vadinama ramune, dirvinis asiūklis kai kuriems ligoniams padėdavo pašalinti iš inkstų susikaupusias druskas, net akmenukus. Vienagraiže vanage, gausiažiede vanage gydė hemarojaus ligą. Šilinį dobilą vartojo esant cypimui ausyse. Dirvinio bobramunio arbata stabdė viduriavimą, paprastosios trūkažolės džiovintų šaknų arbatą gėrė organizmui stiprinti, o dirvinę usnį ir jo brolį dygliuotąjį dagį vertino vyrai, nes greit gelbėdavo nuo strėnų dieglių. Sveikatai pagerinti būdavo renkami žolynai ir gaminama ,,trejų devynerių“ žolelių užpiltinė. Išvardinta tik maža dalis vaistažolių, naudotų liaudies medicinoje. Norint jas naudoti asmeniniams tikslams, būtina pasitarti su žolininku asmeniškai. Senoliai sakydavo, kad kas tinka vienam, yra nuodas kitam.
Smagiai pasižoliavę ir pasistiprinę iš lauknešėlių bei Živilės Višniauskienės virta koše, kupoliautojos išskubėjo namo, o renginio organizatorės jas išlydėjo tikėdamos, kad kitais metais šiame renginyje sulauks dar daugiau vaistažolėmis bei senosiomis kupoliavimo tradicijomis susidomėjusių draugių.
Rasa Žvirblienė
Prienų viešosios Justino Marcinkevičiaus bibliotekos Užuguosčio bibliotekos bibliotekininkė