Netikėtos šviesos galia
Tai, kas gyvenime nutinka netikėtai, sako, kad būna geriausia ir sėkmingiausia. Gebėti neprarasti vilties, tikėti, kad ir iš po tamsiausios nakties išauš gražus saulėtas rytas, matyt, yra svarbu įvairiose gyvenimo situacijose ir buvime LAIKE. Kai susiduriame su netikėtomis ligomis, netekties apsilankymu ar dvejonėmis dėl rytojaus, be galo svarbi ta šviesa, kurios paslaptį iš Joninių nakties nešamės drauge tik su savimi. Ir nesvarbu, prieš kiek metų mes bridome klaidžiais miško takais, įveikėme gluosnių susipynusias kasas ar suradome takutį pro raistą ir kažkur tankymės viduje vidurnaktį išvydome žydintį papartį. Sako, jog jis tik dviems pražysta ir tik vieną kartą, ir tik dvi širdys gali jį nuskinti…
Kaip svarbu tikėti šviesos galia, patikina ir tie, kurie išvydo ją, atsidūrę „tunelio gale“… Kaip pasakoja sugrįžę į gyvenimą bičiuliai, ta šviesa buvusi nepaprasta, visą gyvenimą per akimirką gebėjusi ryškiai parodyti. O koks jis, gyvenimas, tuomet tampa brangus. Kasdieniai sunkumai, tušti pokalbiai, lyg pro senelio rėtį atsistoję draugai, intrigos dėl „myli–nemyli“, politikų rietenos dėl mūsų ar jų pačių gerovės, net ir nepriteklius maisto, kelionių, kitų materialių dalykų – tampa nuliniais, visiškai nereikšmingais. Svarbiausia tai, kad tu gebėjai per sunkumus neštis savo šviesą, ją išsaugoti sau, savo tamsiai sielos nakčiai ar sugrįžimui iš tunelio. Neškis ją tolyn… ir nebijok vėl bandyti įžiebti ją širdyje. Atnaujinti. Net jei ir vėl Joninių naktį pasiklystum klaidžiame miške, tikėdamas surasti žydintį papartį. Tikėti ir bandyti vėl – verta…
Išeikime į rasotą pievą, nusiprauskime metų dulkes ir tęskime buvimą LAIKE, mylėdami ir brangindami mums dovanotų netikėtų akimirkų šviesą…
Palma
Rasa Ambolaitienė, Lepelionys-Marijampolė:
– Joninės, Rasos man – šventė. Gal dėl to, kad vardas Rasa, gal dėl savo magijos, paslaptingumo, ritualų gražumo? Rasos man – tai draugų būrys, žolynų vainikėlis iš Dzūkijos pievų, kurį tokį gražų, tokį tobulą man ant galvos uždeda mūsų draugai Rita ir Almantas. Tai – maudynės saulei tekant Dusios ežere, tai – laužas, dainos iki ryto, tai – nuostabus Ritos grojimas, tai – naminės bulkos valgymas. Ją tokią skanią, tokią ypatingą kepa mūsų Arūnėlis… Arbata, kvepianti vasara, geriama ankstyvą rytą su pačiais nuostabiausiais draugais…
Joninės – tai gyvenimas, tai žydėjimas, tai žmogaus ir gamtos magijos susiliejimas. Branginkime šias akimirkas!
Rasa Žvirblienė, Užuguostis:
– Joninės, Rasos – šventinė diena, o jų išvakarėse – dar kokia paslaptinga naktis. Apipinta legendomis, mistiniais padavimais, reikšmėmis, kurios pildosi. Jeigu susirenki Kupalę, tai ir išsiburti gali visiems metams ir dar toliau.
Joninių-Rasų naktį būtinai praleidžiu gražiuose renginiuose. Nors gražiausi prisiminimai atplaukia iš vaikystės. Prisimenu, būtinai pindavom vainikus Jonams, Janėms, Janinoms. Kaime šių vardų buvo daug, todėl reikėdavo paplušėti. Vakarop, kai jau kiemai aptuštėdavo, eidavome prie Jonų ir Janinų namų durų ir kabindavome ant klemkos. Pabeldę stipriai į duris, bėgdavome kiek kojos neša slėptis. Žiūrėdavome, ar pradarys duris ir paims vainiką. Vainikus pindavome nuoširdžiai ir net kiekvienam atskirai žoles gėlytes parinkdavome. Kaip dabar prisimenu, mes stengėmės varduvininkams nors mažą netikėtumą padaryti. Žinodavo Jonai, kas juos aplankydavo, nes kita diena – stebuklinga, vaikiškomis akimis pažiūrėjus, gaudavome saldainių, limonado. Neužmirškim šypsotis gyvenimui.
Rosita Lastauskienė, Dvylikių kaimas:
– „Buvo naktys švento Jono, laužai degė paupy“… Artėjant ilgiausiai metų dienai ir šv.Jono šventei šios dainos žodžiai man visada skamba mintyse. O kiek prisiminimų jie sukelia….
Pradėkim nuo vaikystės – mano tėtis irgi buvo Jonas, o mūsų Buivėnų kaime tada gyveno net keturi Jonai! Birželio 23-iosios vakare visas kaimas pindavo Jonams ąžuolo vainikus, kurdavo didelį laužą ir, aišku, dainuodavo tą dainą, kuri man ir šiandien kelia tik maloniausius prisiminimus! Niekas nepamiršdavo ir Janinų pasveikinti.
Šventė vykdavo iki paryčių, su šokiais, su dainomis ir su šokinėjimais per laužą bei lauže keptomis bulvėmis. O kur dar bėgimas ieškoti paparčio žiedo… Smagu, kad ir dabar nepamirštamas Joninių šventimas Prienų rajone, Pašventupio kaime, pas Joną Vilionį. Džiaugiuosi, kad ūkininkas nepamiršta Joninių tradicijos ir ją puoselėja, o mūsų šeima visada ten važiuoja, nes juk turime savo šeimos Joną! Žinoma, šventė vyksta plačiu mastu, suvažiuoja daug žmonių, dainuojamos dainos, vyksta sveikinimas Jonų ir Janinų, o svarbiausia – vidurnakty būna didelis laužas, kuris man primena įsimintiniausias mano vaikystės Jonines tėviškėje.
Renata Žibienė, Pakuonis:
– Pernai su ansambliu „RE nata“ dalyvavome Joninėse pas Joną Pašventupyje. Šventė buvo įsimintina, nes oras buvo labai geras, o toks reiškinys per Jonines būna nedažnai. Taip pat labai patiko, kad šventėje šiuolaikinės muzikos atlikėjų koncertai buvo labai gražiai apipinti senovinėmis Joninių tradicijomis ir apeigomis. Tad šventėje ne tik linksminomės, bet ir sužinojome, kaip jas šventė mūsų senoliai. Pačios galėjome kupoliauti, pinti vainikus, juos vėlų vakarą plukdyti upeliu. Ir, žinoma, iki paryčių šokti aplink Joninių laužus…
Lina, Prienai:
– Įsimintiniausios Joninės buvo prieš gerą dešimtmetį, kai buvom pakviesti švęsti gero bičiulio jubiliejaus. Vykome į Žemaitiją, kopėm ant Dolmeno piliakalnio. Tai – mistinėmis legendomis apipintas Lopaičių piliakalnis, pažintinis takas. Kad pajustum tai, kas ten juntama, reikia tiesiog nuvykti. Geriausia, sako, švento Jono naktį.
Iš ten mes vykome į „Žvėrinčių“, kur Petras Dabrišius, šamaniškais rūbais, sutiko ir mušė būgnus – vieni girdėjo vilkų staugimą, kiti – tiesiog tylą. Tai buvo kitokios Joninės, kitokių žmonių rate. Galbūt todėl dabar į jokias masines šventes važiuoti nebenoriu.
Rasa, Prienai:
– Nešvenčiu visai. Mūsų šeimoje, giminėje taip sutapo, kad nėra nė vieno Jono. Susikuriu šventę sau kada tik noriu. Net ir spontaniškai drauge su šeima galim viską mesti ir nulėkti, pavyzdžiui, į Palangą ar išskristi ten, kur dar daugiau jūros. Taigi, šventė mums yra kiekvieną rytą, jei atsikeli ir esi gyvas.
Rima, Birštonas:
– Įsimintiniausios Joninės būdavo Birštone, estradoje. Gaila, kad nebeliko šios tradicijos. Butas būdavo sausakimšas svečių. Suvažiuodavo draugai, giminės, nors Jonų ir neturėjome. Tiesiog tai buvo tapę tradicija.