Drevernos 770 metų sukaktis – proga geriau pažinti Pamario kraštą

Birštono folklorinis ansamblis „Raskila“, vadovaujamas Romos Ruočkienės, buvo pakviestas į Drevernos 770 metų jubiliejinę šventę, kur dalyvavo folkloro kolektyvų sambūryje „Numezgiau tinklą iš žalio šilko“. Be birštoniečių, susirinko kolektyvai iš Kėdainių, Juodkrantės, Jurbarko, Ylakių, Drevernos ir Priekulės.
Kadangi lijo taip ilgai lauktas lietus, tai alasas buvo perkeltas į miestelio kultūros rūmus, juose vyravo dar šiltesnė atmosfera ir bendrystės jausmas. Birštoniečiai klausytojus sužavėjo vadovės Romos šmaikščia kalba, dainomis ir šokiais, gebėjimais groti įvairiais muzikos instrumentais, atlikėjų gausa bei jaunyste (koncerte ansambliečiai dalyvavo kartu su savo vaikais).
Persikėlę į laivadirbio J.Gižo sodybą-muziejų visi dalyviai buvo vaišinami Mažosios Lietuvos senoviniais patiekalais – viskas labai skanu ir ekologiška, o, pridėjus keptą bebrą, ir gurmaniška… Gaspadinaitės autentiškai pasipuošusios, įrankius senovinius paruošusios.
Grojant dūdoms, visi žygiavome iki Drevernos uosto, į kurį su kurėnu atplaukė BANGPŪTYS, ir prasidėjo sveikinimai bei šokiai… Buvo išplukdytas Atminimo vainikas į marias išėjusiems ir negrįžusiems. Kartu plaukėme ir mes, grožėdamiesi vakaru tyloje ir nuostabiame marių vėsume. Buvo smagu stebėti senelių ir anūkų žūklės varžybas, apdovanojimus bei kitas atrakcijas, sukvietusias į šį kraštą daugybę žmonių.
2022 m. Drevernoje gyveno 625 gyventojai. Drevernos rytinį pakraštį žymi karaliaus Vilhelmo kanalas, iškastas 1863-1873 m. prancūzų belaisvių rankomis, juo laivai iš Nemuno patekdavo į Klaipėdą, neišplaukdami į Kuršmares.
Šventinis-muzikinis vakaras tęsėsi su grupe „Lemon Joy“, atlikėjais Igle ir Tadu bei Kastyčiu Kerbedžiu. Kopėme į Drevernos apžvalgos bokštą, iš kurio matėsi marių platybės…
Gyvenome Svencelėje, prie bendro stalo vadovė pristatė kiekvieną narį, pakalbėdama daug gerų žodžių apie kiekvieną, prisimindama savo tėvelių pamokymus ir kartu aptardama ateities planus.
O jie buvo susiję su kitos dienos rytmečiu. Vykome į Kintus, kuriuose auga gamtos paveldo paminklas – didžioji dviliemenė tuja, jos kamieno apimtis – 3,66 m, aukštis – 19, 80 m. Važiavome pro baltųjų gandrų lizdus pušyse, pasukome Ventės rago link. Oras buvo palankus, todėl įkopus į 11 m aukščio raudonų plytų švyturį (jis pakeitė 1837 metais pastatytą medinį švyturį), atsivėrė nepaprastas Kuršių marių vaizdas. Iš paties viršaus matyti Kuršių Nerija, Rusnės sala. Kai kurie puolėme maudytis, kiti gi grožėjosi kraštovaizdžiu… Ventės rage veikia 1929 m. prof. Tado Ivanausko įkurta praskrendančių paukščių žiedavimo stotis.
Rambyno kalnas – vakarinių baltų-skalvių genties apeigų vieta, kurioje jie aukojo aukas savo dievams, garbino šalia ošusį šventąjį mišką… Nuo XIX a. šioje vietoje švenčiamos Joninės, kurias pradėjo organizuoti Bitėnuose gyvenęs spaustuvininkas Martynas Jankus (1858-1946). Čia sugiedojome senovinių giesmių ir patraukėme į Bitėnus, kur grožėjomės paroda po atviru dangumi, o kapinaitėse nusilenkėme Jankų šeimynai ir Vydūnui, prisimindami jo žodžius „Tegu auga lietuvių tautoje visa, kas gera, kas gražu, kas išmintinga, teisinga ir tvirta.“
Vykome į Šilutę rašytojos Ievos Simonaitytės palikimo pėdsakais. Kelionę užbaigėme ant Sudargo piliakalnių, kurie septyniese saugojo Lietuvą nuo atėjūnų. Prisiminėme rašytoją Džeromą Deividą Selindžerį, kurio senelis gyveno Sudarge, ir jo romaną „Rugiuose prie bedugnės“.
Kai Saulius užgrojo dūdmaišiu, ir melodija nuvinguriavo net už Nemuno – ne vieno akyse sužibo ašaros – taip buvo graudu ir gera, kad turime SAVO Lietuvą, kad turime nuostabią „Raskilos“ vadovę Romą, mylinčią muziką ir šią meilę perduodančią puikiam jaunimui.
Nijolė Kvietkauskaitė