Paslaptys po gyvenimų

Balbieriškio kultūros ir laisvalaikio centre veikiančio Tolerancijos ugdymo centro vadovas, istorikas Rymantas Sidaravičius trečią mėnesį globoja ir slaugo pelėdą – buvę mokiniai atnešė prie Degsnės miško, kelyje ties Žydaviškiu, automobilio sužeistą paukštį. Gamtininkai, gyvūnų globos draugijų atstovai patarė pelėdą paleisti. Natūrali kova už būvį problemą išspręstų. Tačiau istoriko požiūris – išsaugoti. Laikas ir priežiūra sustiprino pelėdą, ji jau nebenori išskristi. Paukščio žvilgsnis – gilus kaip istorija. Aktyvusis pelėdos paros metas – naktis. Kai žmogus atsigręžia į savo gimtųjų vietų praeitį, ir jį pasitinka tamsa, nežinomybė. Tačiau esi ne paukštis. Prisimeni, ką matei, ką patyrei, dalijiesi su tais, kuriems tai įdomu.

Atminties pušynas

Balbieriškio tolerancijos ugdymo centro vadovas, istorikas Rymantas Sidaravičius su išminties simboliu laikoma pelėda.

Kapinės vadinamos amžino poilsio ir ramybės vieta. Antroji XX a. pusė, vadinamasis sovietmetis, pakreipė žmonių požiūrį į palaidojimus ir atminimo išsaugojimą. Prieš keliolika metų kalbinta Balbieriškio seniūnijos Naravų kaimo gyventoja Albina Buzaitė šalia tėvų sodybos, pastatytos 1908 m., parodė už tvoros ošiantį pušyną. Pasak senolės, tai kaimo kapinaitės, kuriose ir jos tėvai atgulę. Po Antrojo pasaulinio karo dar matėsi medinių kryžių liekanos, bet, įveisus kapinių vietoje pušyną, medžiams augant palaidojimo kauburėliai susilygino. Išnyko ir tėvų kapas. „Palikime mirusiesiems ramybę“, – sakė sekmadieniais bažnyčią lankanti Naravų kaimo gyventoja.
Senoji Buzų sodyba Naravų kaime – ant Nemuno kranto šiauriniame Balbieriškio seniūnijos krašte. Pietiniame prie to paties Nemuno – Norkūnai su dviem piliakalniais. Juose archeologai nustatė iki XIII amžiaus šiose apylinkėse gyvenus sūduvių gentį – jotvingius. XVI–XVII a. piliakalniai apardyti, juose įrengus kaimo kapines. Mokslininkų ekspedicija 1965 m. aptiko 34 palaidojimus.
Oficialiai Balbieriškio pradžia datuojama 1502–1520 metais. Tuomet atsiradusi miškakirčių ir sielininkų gyvenvietė, pastatytas dvaras ir katalikų bažnyčia. Balbieriškiečio archeologo Kęstučio Katalyno teigimu, pastarajai vieta parinkta buvusiame pagonių alkakalnyje Peršėkės ir Ringio upų santakoje. Beje, šaltiniuoto Ringio pavadinimas yra jotvingių kilmės.

Laikas keičia žemės paskirtį
Šalia bažnyčios į šiaurės pusę XVI a. pradžioje atsirado katalikų kapinės, kuriose mirusieji dažnai buvo laidojami su pagonims būdingais atributais: vyrų įkapėse įdėdavo peilių, galąstuvų, moterų – papuošalų ir monetų. Tai pavyko nustatyti visiškai atsitiktinai apie 1954–1970 metus. Vingio gatvėje gyvenusi Ona Kamičaitytė savo 15 arų sklype kasmet augindavo bulvių, o jų derliui per žiemą išsaugoti kasdavo 2 metrų gylio duobes. Bulves supylus, jos buvo apklojamos šiaudais ir paparčiais, kad pelės nepultų, iš lentų padaromas dvišlaitis kaupas, apmetamas žemėmis. Tą darbą atlikdavo kuris nors pasamdytas kaimynas. Kiekvieną rudenį duobė būdavo kasama vis naujoje vietoje. Ir kasmet buvo randama žmogaus palaikų, kuriuos religinga šeimininkė prašydavo užkasti sklypo pakraštyje, nes tokį patarimą buvo gavusi iš tuomečio parapijos klebono.
Vilniaus gatvėje netoli bažnyčios XX a. trečiąjį dešimtmetį sodybą (namą ir ūkinį) statęsis stalius Juozas Brudnius savo sklype rado aštuonių žmonių palaikus, kuriuos, kun. Juozapo Rudaičio patarimu, užkasė naujoje duobėje. Tą patvirtino jo dukra Anelė Brudnytė-Pinkevičienė.

Lietuvių tautosakoje pelėda asocijuojama ne tik su istorija, išmintimi, bet ir su netektimi.

Šventoriuje 1959 m. laidojant ilgametį parapijos vadovą, jau minėtą kunigą, duobę kasę Putrišių kaimo vyrai atrado daugiau nei dvi dešimtis kaukolių. Rankraštinės knygos apie Balbieriškio parapiją autorius kun. Jonas Reitelaitis mini, jog iki XIX a. vidurio šventoriuje buvo mūrelis mirusiųjų kaulams saugoti (osoriumas). Klebonai buvo laidojami šventoriuje: Martynas Abromavičius (miręs 1560 m.), Mikalojus Verbyla-Verbalavičius (1600 m.), Stanislovas Piotrovskis (1732 m.), Juozapas Tilickas (1754 m.), Pranciškus Liudvikas de Mestdakas (1785 m.), Domininkas Januškevičius (1813 m.), Matas Svientochovskis (1844 m.), Juozapas Rudaitis (1959 m.), Juozapas Berteška (1990 m.). Balbieriškyje miręs miestelio savininkas grafas Stanislovas Antanas Tiškevičius Logoiskis (1727– 1801) dėl savo statuso ir paramos bažnyčiai turėjo amžinojo poilsio taip pat atgulti šventoriuje.

Slėpiniai
Keletą dešimtmečių, kai XVII a. bažnyčią administravo (1614–1644 m.) kalvinai, jų kapinės buvo kitapus pagrindinės miestelio gatvės ir Peršėkės upės. Kai Balbieriškyje apsigyveno žydai, savo mirusiuosius jie laidojo kairiajame upės krante, kur vėliau XX a. pirmąją pusę veikė Notkaus odų fabrikas. Balbieriškio istorikas, Tolerancijos ugdymo centro vadovas R. Sidaravičius pasakojo, jog pirmuosius dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo miestelio jaunimas, lošdamas futbolą „bliekais“ vadinamoje aikštėje šalia Peršėkės, rasdavo pavasarį patvinusios upės išplautų žmogaus kaukolių. Ir gerokai vėliau tokie radiniai nebuvo reti įvairiose miestelio vietose. R. Sidaravičius prisimena tėvo pasakojimą, kaip pokario metais turgaus aikštėje buvo niekinami stribų nušauti partizanai. Vasarą (1946 m. birželio 13 d.) nužudyti Petras Mitrulevičius ir Kazys Degutis ant aikštės grindinio išbuvo daugiau nei savaitę. Motiejus Sidaravičius ir Anelė Brudnytė slapčia naktį partizanų palaikus ant skardos lakšto nutempė į buvusio odų fabriko teritoriją ir viename apleistų rūsių užkasė. Sovietmečiu apie tai nebuvo galima kalbėti, palaidojimų vietoje atsirado gyvenamieji namai, ūkiniai pastatai.
Savo knygoje apie Balbieriškio parapiją kun. J. Reitelaitis rašo apie 1710 m. marą, kurio mastai nebuvo fiksuoti, nes tą galėję padaryti taip pat mirė. Tik apie 1714 m. parapijai paskirtas klebonas konstatavo, jog miestelyje ir kaimuose pilna negyvenamų sodybų ir namų. Kur palaidoti mirusieji nuo maro, nežinoma iki šiol, kadangi po ketverių metų tuščiose sodybose apsigyveno atvykėliai iš kitų regionų ar netgi šalių. Tą spėti leidžia apylinkėse pasitaikančios nelietuviškos kilmės pavardės – Kunca, Vaismanas, Bugeris, Dranginis, Mekionis, Valukonis, Traidaras, Gucaitis. Mokslų daktarė Natalija Ona Mekionytė-Stasiūnienė pasakojo iš savo senelių Dranginių, gyvenusių Žiūronių kaime, buvo girdėjusi, jog kitados Balbieriškio apylinkėse 7 metus be atodairos pliaupęs lietus, o po to 7 metus deginusi sausra. Žmonės badavo, o išsekusius priveikė maras. Ne veltui šventoje giesmėje prašoma: „nuo bado, maro, ugnies ir karo gelbėk mus, Viešpatie“.
Balbieriškio Užupyje gyvenusi klasioko Antano močiutė Ona Skvernelienė apie 1965 m. yra pasakojusi, jog katalikų kapinės kalnelyje už Peršėkės pradėtos Napoleono laikais, tačiau kun. J. Reitelaitis rašo, jog grioviu apjuostas kapinynas toje vietoje buvęs jau 1617 m. Kalvinams užėmus Balbieriškio bažnyčią, klebonas kun. Stasys Vitkevičius pamaldoms pasistatė koplytėlę ant kapinyno už Peršėkės upelio. Šiai sugriuvus, į kapines 1797 m. perkelta Nešeikuose 1776 m. pastatyta pušinių rąstų koplyčia, o po ja rūsį sumūrijo kun. Baltramiejus Žukauskas (klebonavo 1872–1881), kuris ten ir buvo palaidotas.
Balbieriškio tolerancijos ugdymo centro vadovas, istorikas R. Sidaravičius tvirtina, jog miestelyje katalikų kapinės šalia bažnyčios uždraustos 1795 m. po trečiojo „Žečpospolitos“ padalijimo, o vietinių kaimynai žydai tarp kairiojo Peršėkės upės kranto ir miestelio turgaus aikštės buvo laidojami iki XIX a. vidurio, o nuo 1861 m. – kapinėms įsigytoje žemėje šalia Bišiurkės, prie Nemuno.

Dilema: ieškoti ar pamiršti?
Užupyje veikusios vokiečių kapinės, vadinamos „prūskapiniu“, veikė iki Antrojo pasaulinio karo, o vėliau buvo pamirštos ir tyliai naikinamos. Manding pagal 1939 m. Molotovo-Ribentropo susitarimo slaptuosius protokolus, vokiškos kilmės turintiems Balbieriškio gyventojams (tokių atsirado apie dvi dešimtis) sovietų valdžia iki septintojo XX a. dešimtmečio leido išvykti į Vakarų Vokietiją.
Apie 2000 m. į miestelio istoriką R. Sidaravičių kreipėsi vokiečių karių palaidojimų ieškančios Vokietijos visuomeninės organizacijos atstovas atsargos pulkininkas Manfredas Drobė. Pastarasis buvo gavęs informacijos, jog Balbieriškyje palaidoti 22 vokiečių kariai. Šalia Vilniaus gatvės ir keliuko į kapines, kur 1944 m. liepą vykstant mūšiams buvo pamuštas vokiečių tankas, palaidotas vienas kareivis. Kiti trys nušauti prie tilto per Ringio upę ir palaidoti šalia Emilio Stanaičio sodybos. Pirmojo žuvusio tankisto palaikai po pusės amžiaus buvo surasti ir identifikuoti, o likusių palaidojimų aptikti nepavyko. Ant Marijos kalno, prie Nemuno atodangos, turėjo būti vietinių gyventojų palaidota 1941 m. birželio 23 d. vokiečių tanko šūviu sunaikintos Prienų link važiavusios rusų tanketės įgula.
Balbieršgirė slepia 1863 m. sukilėlių, Pirmojo pasaulinio karo, 1944–1953 m. rezistencijos dalyvių ir partizanų palaidojimus. Miestelio kapinėse – kalnelyje už Peršėkės upės – rasime ne vieną paminklą, kuriame įrašyta, jog kapas simbolinis, žuvusiojo palaikai nerasti.
Senieji Balbieriškio gyventojai prisimena, kaip anksčiau buvo tvarkomos šeimos kapavietės: nuvirsdavo nuo amžiaus supuvęs kryžius, vadinasi, galima į tą vietą laidoti. Žemė buvo tausojama. Pirmasis pasaulinis karas paliko pėdsaką ne tik miestelyje, bet ir kapinėse. Kaip rašo Algimantas Miškinis knygoje „Užnemunės miestai ir miesteliai“, 1915 m. rugpjūčio 24–25 d. ties Balbieriškiu buvo sustojęs frontas, vyko įnirtingi mūšiai. Jų metu sudegintas medinis dvaro pastatas, kitas sprogmuo uždegė kapinių koplyčią, kurioje buvo paslėpta miestelio gyventojų maisto atsargos – lašiniai. Iš lūpų į lūpas vėliau buvo perduodama istorija, kaip degantys lašiniai skrido pavėjui į miestelį. Sudegė špitolė, visi mediniai trobesiai, buvę tarp Ringio, Peršėkės upių ir bažnyčios. Kapinių koplyčios rūsys išliko, nenukentėjo ir jame čia palaidoto buvusio parapijos klebono B. Žukausko palaikai. Vėliau (1932 m.) šiame rūsyje buvo palaidotas turtingas Balbieriškio vaistininkas Antanas Radzinskas.
Pastaraisiais dešimtmečiais Balbieriškio kapinės plečiamos, išpjauti seni medžiai. Žmonės tvarko šeimų kapavietes, netaupo investicijoms. Tačiau ateities kartoms teks rūpestis – kaip prižiūrėti akmens ir betono luitais prislėgtas amžinojo poilsio vietas.
Justinas ADOMAITIS
Autoriaus nuotrauka