Antanas Lukša – nepalaužiamas kovotojas už Lietuvos laisvę

„Mus auklėjo tikrai lietuviška šeima ir mokykla, o juk Lietuvos valstybė vos tik buvo atkurta, tačiau mokytojų ir tėvų požiūris į Tikėjimą, pasididžiavimą Tėvyne, o ir nuo pat mažumės nesibaigiantys darbai grūdino ir ugdė mus,“ – Antanas Lukša.

Gegužės 31 dieną minėjome Laisvės kovotojo, politinio kalinio, Prienų garbės piliečio Antano Lukšos 100-ąsias gimimo metines. Diena, prasidėjusi gėlių padėjimu Antano Lukšos Amžinojo poilsio vietoje Veiverių „Skausmo kalnelyje“, vėliau persikėlė į Kauną. Šv.Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje buvo aukojamos šv.Mišios bei pristatyta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro parengta paroda „Laikom frontą“.
Antanas Lukša gimė Veiverių valsčiuje Juodbūdžio kaime, ūkininkų Simano ir Onos Lukšų šeimoje. Augo kartu su broliais Jurgiu, Juozu ir Stasiu.
1931 m. pradėjo lankyti Mozūriškių pradinę mokyklą, vėliau mokėsi Veiverių keturmetėje, Kauno „Aušros“ gimnazijoje. Jau nuo pradžios mokyklos dalyvavo visuomeninėje veikloje, priklausė angelaičiams, ateitininkams.
Antanas Lukša prisimindavo, kad motinos Onos Lukšienės požiūris į mokslą buvo toks griežtas, kad nė vienam iš vaikų nekildavo minties neiti į mokyklą.
Baigęs gimnaziją įstojo į Kauno mokytojų seminariją, tačiau mokytojauti sutrukdė 1941 m. prasidėjęs SSRS–Vokietijos karas. Tad tais metais pradėjo studijuoti geodeziją Kauno universiteto Statybos fakultete. 1944 m. vasarą teko slapstytis nuo prievartinės mobilizacijos, bandė mokytojauti Veiveriuose.
Antano, kaip ir jo brolių, likimus ir ateities planus pakeitė Antrasis pasaulinis karas ir sovietų okupacija. Pradėję pogrindinę veiklą nuo antikomunistinės spaudos ir atsišaukimų platinimų vėliau pasirinko dar pavojingesnį kelią. Jie pasirinko laisvės kovotojų kelią, kurių vienintelis ir pagrindinis tikslas buvo išlaisvinti Tėvynę iš priešo gniaužtų.

Kauno mokytojų seminarijos studentai. Pirmoje eilėje iš kairės antras – Antanas Lukša.

Grįžęs mokytojauti į Veiverius ir apsigyvenęs tėviškėje bendradarbiavo su vietiniais partizanais. Vietinės valdžios nuolat žeminamas sulaukia kvietimų mokytis Leningrado karo mokykloje. Trečias kvietimas buvo atsiųstas su grasinimais – jei nepasirinks mokslų karo mokykloje, gresia karinė tarnyba. Šis raginimas nepaliko kito pasirinkimo kaip tik pasirinkti partizano kelią.
1946 m. A. Lukša tapo Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės ryšininku, pasivadino slapyvardžiu Arūnas, dalyvavo kautynėse Mozūriškių miške. Lukšų namuose prieglobstį rasdavo partizanai, todėl partizaninės kovos metais nukentėjo visa jų šeima, o gimtieji namai praminti „Švogeryne“.
1946 m. rugsėjo mėn. A. Lukša pradėjo dirbti Kaišiadorių suaugusiųjų gimnazijoje. Žasliuose, įkūrus progimnaziją, buvo paskirtas jos direktoriumi, tačiau, prasidėjus išdavystėms, grįžo partizanauti į Tauro apygardą. 1947 m. vasario 10 d. jis buvo paskirtas

Atminimo lentą Garliavoje ant dabartinės Juozo Lukšos gatvės pirmojo namo atidengia brolis Antanas. 1990 m.

Geležinio Vilko Žvalgybos skyriaus, vėliau apygardos Ryšių poskyrio viršininku.
1947 m. birželio 12 d. A. Lukša pakliuvo į MGB pasalą ir buvo suimtas, o birželio 13-osios naktį saugumiečių viršininkas perskaitė iš Maskvos gautą telegramą, kurioje buvo rašoma, kad leidžiama tardymo metu naudoti fizinę jėgą. Po tardymų, trukusių beveik tris su puse mėnesio, buvo nuteistas 25 m. laisvės atėmimo ir 5 m. tremties. Kalėjo Komijos, Tiumenės, Irkutsko, Magadano srities lageriuose. 1956 m., paleistas iš lagerio, grįžo į Lietuvą, sukūrė šeimą.
Prasidėjus „Atgimimui“, Antanas Lukša aktyviai dalyvavo politinių kalinių ir tremtinių visuomeniniame gyvenime, buvo šios sąjungos vadovas. Rūpinosi istorinės atminties įamžinimu. Antano Lukšos iniciatyva pastatyta daug atminimo paminklų laisvės kovotojams ir jų rėmėjams. 1999 m. Antanui Lukšai suteiktas dimisijos kapitono laipsnis. Apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.), Kariuomenės kūrėjų

Antanas Lukša prie tėviškės. Juodbūdis, 1990 m.

savanorių medaliu (2001 m.), Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (2003 m.). Daug metų buvo LPKTS valdybos, vėliau – Garbės pirmininku. Už nuopelnus Prienų kraštui, Prienų rajono savivaldybės tarybos 2014 m. vasario 13 d. sprendimu, Antanui Lukšai suteiktas Prienų miesto garbės piliečio vardas.
Antanas Lukša mirė 2016 m. sausio 2 d., palaidotas paties inicijuotame Veiverių „Skausmo“ kalnelyje. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo ir visų Lietuvos žmonių vardu užuojautoje rašė: „Antano Lukšos gyvenimas ir tragiška visos jo šeimos istorija šiandien mums yra gyvas nepalaužiamos dvasios ir stiprybės pavyzdys, meilės ir kilnaus pasiaukojimo savo Tėvynei simbolis, įkvepiantis mylėti Lietuvą ir saugoti už gyvybę brangesnę jos laisvę“.
Sunku išvardinti visus šio garbingo žmogaus pasiekimus ir nuopelnus. Turbūt niekas geriau negali apibūdinti žmogaus nei patys artimiausi jo žmonės. Belieka tik atkartoti vaikaitės Godos Lukšaitės mintis iš knygos „Laikom frontą!“
„Aš pažinau karalių Tavyje…“ Nes tik Tavy atradau tą ramybę, kilnumą ir stiprybę, kokią tik klanai ir karaliai gali turėti. Ačiū, kad išmokei tvirtybės to net nemokydamas, bet rodydamas geriausią pavyzdį savo darbais ir įsitikinimais. Ačiū, kad savo žygdarbiais įrodei, jog galim būti stipresni nei manom. Ačiū, kad visada palaikai, padrąsini ir tiki. Didžiuojuosi.“
Ernesta Juodsnukytė
Prienų krašto muziejaus direktorės pavaduotoja, vyr. fondų saugotoja