Nuo knygų lentynų – į gamtos glėbį

Populiarų, nuo mokyklos laikų žinomą, Apšvietos epochos šūkį „Atgal į gamtą!“ mintyse ir realybėje atgaivino Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos bibliotekininkių išvyka į labiausiai nuo Prienų į rytus nutolusią Stakliškių seniūniją, garsėjančią gamtinio reljefo įvairove.
Kelionės tikslas – aplankyti šalia Užuguosčio esančias gamtos įdomybes ir grožybes. Pažintį su vietove pradėjome dar pačiame Stakliškių miestelyje. Seniūnė Nijolė Ivanovienė mielai parodė šalia centrinės aikštės pradėtus ir tęsiamus darbus – formuojamą Stakliškių istoriją atspindėsiantį „Atminimo kalnelį“. Rėmėjų, savanorių, seniūnijos darbuotojų dėka ten jau klesti augalai, įrengti takai ir apšvietimas.
Pasidairę po Stakliškes, keliavome į Užuguostį ir visai šalia jo esantį Antaveršio kaimą. Čia nepamainoma gide tapo Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė Rita Balsevičiūtė. Ji, neabejotinai, apie kiekvieną gamtos objektą žino viską – nuo mokslinių tiesų iki sakmių, legendų ir padavimų – ir moka apie viską vaizdžiai papasakoti. O tų objektų – ne vienas. Ką pamatėme ir išgirdome iš Ritos lūpų, bandysiu čia glaustai perteikti.
Žygį pradėjome prie Gelionių kalvos, vienos aukščiausių vietų Mergiškių kraštovaizdžio draustinyje. Netolimais – dvi garsios, ledynmečio suformuotos ir savotiškos mistikos apgaubtos duobės. Viena jų – Antaveršio, primenanti Aukštadvario Velnio duobę, ypatingo statumo ir gylio, su neišdžiūstančia dauba. Tautosakoje kalbama ir apie joje neva nuskendusią bažnyčią, ir apie pradingstančius gyvūnus, o pietiniame duobės šlaite stūkso garsusis „Velnio akmuo“, kur naktimis esą lankydavęsi velniai. Kita duobė – Gelionių, su paslaptingai tyvuliuojančiu žalsvu vandeniu, primenanti apvalų krateriuką, tad neatmestina ir meteoritinės kilmės hipotezė. Vietinė tautosaka sako, kad „naktimis čia vaidenasi, pasirodo šuniukai ir laksto, pačioj duobėj kažkas cypia, verkia ir plaukia. Naktį matomi balsvai šviečiantys kamuoliai, vietinių žmonių vadinti „mažų vaikelių vėlėmis“.
Matėme ir ant minėtos Gelionių kalvos įsikūrusį Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų Oro erdvės stebėjimo ir kontrolės valdybos radiolokacinį postą.
Šalimais esančiame miške aplankėme Ustronės riedulyną, padavimuose žinomą kaip „Akmenų kalnas“. Rieduliai čionai atvilkti ledynų ir dengia statų kalvos šlaitą, šitaip jį apsaugodami nuo slinkties. Tokių riedulynų Lietuvoje iki šiol nebuvo žinoma, bent jau Dzūkijoje-Suvalkijoje jie labai reti ir tie patys gerokai apnaikinti. Prieš keletą metų šlaitą, kurio aukštis apie 30 metrų, sutvarkė skautai: nuo riedulių nuvalė samanas ir kerpes, nurinko sausas šakas. Buvo surastas akmuo su dubenėliu, galbūt menantis pagonybės laikus ir naudotas apeigoms.
Tądien tiesiog norėjosi pabūti gamtos vaikais ir pasigėrėti tyvuliuojančiais vandens telkiniais, gausiai žydinčiomis lankomis ir pievomis: kalbama, kad būtent Stakliškių-Užuguosčio krašte jos spalvingiausios, tapybiškiausios ir patraukliausios akiai.
Kam turėtumėme dėkoti už visos išvykos įspūdžius ir geras emocijas? Visą organizacinį darbą su meile ir kruopščiai atliko (tą jautėme) Stakliškių seniūnijos bibliotekininkės: Danutė iš Stakliškių, Rasa iš Užuguosčio ir Živilė iš Vyšniūnų bibliotekų. Jų, draugiškų ir išradingų, dėka įkvėptai ir gaiviai žengiame į vasarą.
Marytė Žaromskienė