Krašto istorijos tėkmė nuo Henriko Šliagerio iki Motiejaus Mikitinyčiaus (III)

Nuo istorijos miglų iki realių faktų

Prienų pirmojo paminėjimo traktavimo klystkeliai

1613 Radvilos Našlaitėlio žemėlapis.

Bet kodėl kairėje Nemuno pusėje iki 16 a. pabaigos nėra Prienų? Ir kaip atsirado įvairūs nepamatuoti tvirtinimai apie tariamą Prienų įkūrimą 1502 metais, ką paneigia visi istoriniai šaltiniai, žemėlapiai, istorinio krašto vystymosi faktai. Išsiaiškinkim, kaip ir kodėl tos miglos atsirado. Lietuvos istorijos instituto mokslinis bendradarbis, humanitarinių mokslų daktaras Algimantas Kasparavičius yra taikliai pastebėjęs: „ Istorija yra tik tiek vertinga, kiek ji yra sąžininga. Nes tik sąžininga istorija leidžia tautai ir valstybei išmokti tam tikras pamokas. Falsifikuota istorija yra bevertė ( https://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/interviu/istorikas-algimantas-kasparavicius-ar-nebus-lietuviu-tauta-padariusi-mirties-kilpa/?fbclid=IwAR20aT7MiuGMTIH5DCRE8CNEx9AW). Negi mes čia, Prienuose, liksim paskutiniais stabmeldžiais, įsikibę į nieko nereiškiantį, skaičius keičiantį stulpelį.
1843 m. Mykolas Balinskis, net pačių lenkų vertinamas kaip prieštaringas istorikas, istorinio veikalo „Senosios Lenkijos istoriniu ir statistiniu požiūriu istorija“ trečiajame tome lenkų kalba pateikė teiginį be įrodymo ir be kokių nors nuorodų: „Prienai – sena vietovė, 6 mylios nuo Kauno, 5,5 – nuo Marijampolės. Žymi seniūnija derlingose žemėse, dideli liepų miškai su iš jų gaunamu baltu medumi tęsiasi iki pat Kauno. Karalius Aleksandras suteikė tas žemes kunigaikščiui Mykolui Glinskiui, kuris jas po karaliaus mirties grąžino“ (Starożytna. Polska pod względem historycznym, jeograficznym i

1613 Radvilos Našlaitėlio žemėlapis.

statystycznym opisana przes Michala Balińskiego i Tymoteusza Lapińskiego, tom III.Warszawa, 1846, p.437). Jau pats paskutinis sakinys rodo autorių elementarų neišprusimą. Žemės bajorams buvo suteikiamos ne vieno kunigaikščio valdymo laikotarpiui, o amžiams. Lenkų istorikas nesinaudojo jokiais istoriniais šaltiniais, nes jie jam ir nebuvo pasiekiami. Lietuvos Metrikos didesnioji dalis buvo Peterburge, kai kas Varšuvoje. Kauno Žemės teismo aktai buvo carizmo uždaryto Vilniaus Universiteto uždarytoje bibliotekoje. Jo pasakytas teiginys prilygtų tvirtinimui, kad Adomas ir Ieva taip pat kilę iš Prienų. Įrodyti nereikia, tikėk tuo ir nedrįsk abejoti. Manau, kad Mykolas Balinskis, kaip romantikas, pasiklydo laikmečiuose. Jis iš prieš jį romantizmo dvasia rašiusio Teodoro Narbuto žinojo, kad Mykolas Glinskis, totorius, susijęs su Maskva, iš jos bėgęs, kurį laiką aktyviai kovojęs prieš maskvėnus, mėgtas Aleksandro Jogailaičio, bet vėliau būsimą karalių Žygimantą Senąjį išdavęs.
Taigi pirmoji Mykolo Balinskio istorinio „kokteilio“ dalis: Mykolas Glinskis 1501-1505 metais buvo Lenkijos karaliaus, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio vietininkas Merkinėje. Antra: 1793–1794 metais LDK buvo Merkinės vaivadija, kuriai šalia daugelio Merkinės, Eišiškių parapijų, priklausė ir plačios Prienų pavieto parapijos žemės. Istorijos „kokteilis“ drumzlina spalva suplaktas ir jo rezultatas „grandiozinis“. Išvada: 1502 m. musulmonas Mykolas Glinskis tarp neįžengiamų miškų susapnavo sapnelį su pasakų nameliu apie būsimą Beržyno parką…

Istoriniai šaltiniai apie Prienus
Nei Maskvoje esančiuose Lietuvos Metrikos originaluose, nei Lietuvos valstybiniame istorijos archyve esančiuose Lietuvos Metrikos kopijų mikrofilmuose, nei Varšuvoje, senųjų aktų archyve (AGAD), esančiose 15-koje Lietuvos Metrikų knygų, nieko nerasite apie 1502 metais „įkurtus“ Prienus. Baltarusių, ukrainiečių, rusų mokslininkų darbuose apie Prienų iškilimą 1502 metais nėra nė žodžio. Tik vienoje Lietuvos Metrikoje 16 amžiuje rasite paminėtą Prienų vardą. Deja, tie Prienai yra kaimas Žiežmarių apylinkėse. 1524 m. rugsėjo 28 dieną Vilniaus vaivada Martynas Albrechtas nupirko Ragalių, Prienų, Smilgių, Čekavaičių žemes už 190 kapų grašių iš vietinio didiko. 1525 metais gruodžio mėn 28 dieną

Merkatorijaus Gerhardo žemėlapis.

karalius Žygimantas Senasis tą sandorį patvirtino (Lietuvos Metrika, Knyga Nr. (1380–1584). Užrašymų knyga 1.V., 1998, įrašai 338 ir 341, p. 78–79). Jeigu būtų tariamasis Prienų atsiradimo dokumentas, jis nurodytų žemių ribas, jų ribojimąsi su jau esančiais savininkais. Be to, valdovas niekada neskirdavo tų pačių žemių dviems savininkams, nes tai būtų sukėlę valstybėje sumaištį.
Ir kiti to laikotarpio istoriniai parametrai neigia Prienų buvimą.
1559 m. Grigalius Valavičius surašė Lietuvos girias, Birštono medės (girios) teritorijoje ir prie jos nėra jokių Prienų, Prienlaukio pavadinimų. Į vakarus pasitraukę mūsų enigrantai istorikai jau 1964 m. tvirtino, kad Prienai įkurti tik 16 a. pabaigoje – 17 a. pradžioje (Pietinė Lietuva Grigaliaus Valavičiaus 1559 Lietuvos girių surašyme. Chicago, 1964, p.122-128).
1564–1566 metais LDK, vykdant administracinę reformą, apibrėžtos Kauno pavieto ribos. Minimi Balbieriškis ir Užuguostis, bet Prienų nėra… „Iš vienos pusės Nevėžio upe iki Upytės pavieto ribos; iš kitos pusės – nuo Ukmergės ribos, užimant Kulvą ir Žeimius, iš trečios pusės – užimant Vaiguvą, ir iš kairės pusės – Uogintus palei Žiežmarių ribą, iš kitos pusės – Nemuno aukštupį, užimant Balbieriškį, iki jo karališkos malonybės girios, iki Žemaitijos ribos. Su Trakų pavietu ribos ėjo: „Nuo Nemuno iki Gineitiškių iki Verknės upės ir už Verknės, šalia Užuguosčio“. ( . )
1578 m. Birštono dvaro inventoriuje paminėta tik gatvė, einanti Prienų link. Pats Prienų miestelis nepaminėtas. Tuo tarpu 1566 metais jau minimi Ašmintos (21 valakas), Važatkiemio (40 valakų, Rūdupio (5 valakai), Bagrėno (36 valakai), Giniūnų (14 valakų), Bačkininkų (20 valakų) kaimai, Pagaršvio (13 valakų), Liepaloto (28 valakai) kaimai (Raimonda Ragauskienė. Karališko Birštono praeitis. Istorinė raida iki XIX Aa.V., 2004, p.49).
Vilniaus Universiteto mokslinėje bibliotekoje yra dokumentas, žymintis, kad Kauno žemės teisme 1583 metų gegužės 28 Kauno pavieto žemionė Ona Michnaitė-Laurynienė buvo kaltinama tuo, kad yra neteisėtai pasisavinusi kelis rėžius Prienų lauko žemės (VU MB Rs, f.7.KZT, 1581-1583, p. 628-630 v).

Žemėlapiai
Flamandų geografo ir kartografo Gerardo Merkatoriaus sudarytame ir jo sūnaus Romualdo 1595 m. išleistame žemėlapyje „Lithuania“ yra pažymėti Užuguostis ir Balbieriškis, bet nėra Prienų. 1613 m. Mykolo Kristupo Radvilos Amsterdame išleistame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje jau yra pažymėti Prienai (Algirdas Antanas Gliožaitis. Lietuvos administracinis suskirstymas žemėlapiuose. Nuo seniausių laikų iki XXI amžiaus pradžios. V., 2008, p.54-61). Tai tarsi liudija, kad nuo 15 a. 8 dešimtmečio iki 16 a. pradžios Prienai išliko istorijoje. 17–18 amžiuose Prienai dominuos regione, tame Prienų viešpatavime ištirps ir Birštonas. Bet nekurkim nerealių istorinių iliuzijų Prienams 16 amžiuje…

Dovinės vingiai.

Kyla klausimas, kodėl 19 ir 20 amžiuose atsirado tiek daug cituojančių Mykolą Balinskį ir visus postringavusius, be jokių įrodymų, kad galbūt 1503 m. Birštono dvaro inventoriuje galėjo būti Prienų dvarelis? Tai nesugebėjimas prieiti prie krašto istorijos šaltinių ar nemokėjimas juos kritiškai panaudoti, galbūt abejingumas mūsų krašto istorijai? Žymus Maskvos universiteto profesorius, Kauno Vytauto Didžiojo Universiteto garbės daktaras Matviejus Liubavskis tą problemą yra dar 1892 m. aiškiai nusakęs: „Kas liečia bandymus dramai pateikti LDK politinį geografinį aprašymą, tai juos negalima pripažinti sėkmingais, nes jie paremti paviršutiniškais ir netiksliais metraščių ir kronikų nurodymais, o ne istorinių aktų liudijimais“ (). Verčiame į lietuvių kalbą: Lietuvių ir rusų valstybės sritinis suskirstymas ir vietinis valdymas iki išleidžiant Pirmąjį Lietuvos Statutą. Matviejaus Liubavskio apybraižos.
Bet tai, kad 20 amžiaus pabaigoje – 21 amžiaus pradžioje taikstomasi su istoriniu neraštingumu, yra blogai. Per tuos metus jokių švenčių, prisaikdinimų metu niekam nekilo noras pasidomėti Prienų įkūrimo dokumentu, kreiptis dėl jo į Lietuvos istorijos institutą ar garbius Vilniaus universiteto profesorius. Ko nėra, to ir negalima sugriauti. Negriaunu Prienų istorinio įvaizdžio, jo garbės. Noriu prie tos garbės ir pasididžiavimo svariai prisidėti – su istorine tiesa ir išmanymu, atsakingiems žmonėms vertinant kvalifikaciją, o ne žmogaus pilietinį kryptingumą. Dėl to visiems mums reikia išsijuosus dirbti. Ne tik aš, bet ir daugelis Prienų krašto žmonių kol kas krašto istoriniame pažinime (nekalbu apie kitas kultūros sritis) matome tik šio svarbaus darbo imitaciją. Gerbiu kolekcininkus, genealogijų sudarytojus. Bet jie neaprėpdami krašto istorijos vientisumo, geriausiu atveju, gali tik šiek tiek padėti iliustruoti krašto istoriją. Keli tūkstančiai Prienų krašto garbės ženklų guli Lietuvos ir Lenkijos archyvuose. O kiek dar neužrašyta šimtų mūsų tremtinių, partizanų giminių atsiminimų. Tai – darbo barai, kuriuose turėtų pasidarbuoti kvalifikuoti istorikai…
Kitame straipsnyje rašysiu apie neeilinio krašto valdovo Motiejaus Mikitinyčiaus (Holovčinskio), LDK Ponų Tarybos nario, 32 metų veiklą (1507-1539) Birštono, būsimajame Prienų, Jiezno, Balbieriškio, dalies Marijampolės regione. Taip pat pateiksiu įžvalgų, kaip mūsų krašto garbingą istoriją įkūnyti į Prienų krašto atsinaujinimo planus.
Bus daugiau
Vytautas Kuzmickas, istorikas