Su šiltais prisiminimais apie Aukštaitijos krašto žmones ir tradicijas…

„Kur aisiu aisiu,/Kur būsiu būsiu –/vis Lietuvos neužmiršiu.
Lygūs laukeliai,/plačias sodybėlas,/žalias lunkas,/paupėlas.“ (Iš aukštaitiškos dainos)

1974 metais įkurtas seniausias Lietuvoje Aukštaitijos nacionalinis parkas. Parko reljefą prieš 14 milijonų metų suformavo slenkantis ledynas. Nacionaliniame parke puoselėjama etnokultūra ir senosios tradicijos – Sekminių ir Medkopio šventės.

Folklorinio ansamblio „Čiulbutė“ ir jos vadovės Sigutės kvietimu Birštono folklorinis ansamblis „Raskila“, vadovaujamas Romos Ruočkienės, dalyvavo Sekminių šventėje Meironyse, kur gyvavo tradicija per Sekmines plukdyti karvytes į salą, nes trūko žolės. Dabar, nelikus karvučių, salos žolę ėda avytės…Bet gražioji šventė, sukvietusi daug žmonių ir kolektyvų, išliko – su berželiais apkaišytu altoriumi lauke ir dvasingomis šv. Mišiomis.
Birštono „Raskila“ pasirodė koncerto pradžioje ir visus labai smagiai nuteikė ne tik dainomis, bet ir šokiais. Vien ko verti buvo Gražinos „porinimai“, o kai buvo pasakyta, kad vadovė Roma čia išmoko groti dūdmaišiu – visi nustebo.
Po pasirodymų vaišinomės Sekminių kiaušiniene, o kadangi aplinkui – vien ežerai, tai ir gardžios žuvienės paskanavome.
Nors ir nyksta tradicijos, bet žmonių noras susirinkti ir pabendrauti, yra amžinas. Džiaugiamės pabuvę nepaprastai nuoširdžioje Meironių bendruomenėje, susipažinę su jų tradicijomis. Į ąžuolą trenkė žaibas, tai sodybos šeimininkai kartu su skulptoriumi išdrožė koplytstulpį, kurį visi ėjome pašventinti…
Apsigyvenę Gamtos mokykloje, vykome į Strepeikių senovinį Bitininkystės muziejų, įkurtą 1984 m., kuriame pristatomos bitininkavimo tradicijos nuo seniausių laikų iki šių dienų. Su nuostabia gide laikas visai neprailgo, o ir galėjome nusipirkti šiųmečio medaus lauktuvėms.
Vakare su mus pakvietusiu kolektyvu – folkloro ansambliu „Čiulbutė“ (vadovė S. Mudinienė) – vakarojome prie laužo, klausėmės dar negirdėtų sutartinių, kartu dainavome, vaišinomės… Ryte paklausus kaimynų, ar netrukdėme, jie atsakė: „Ką jūs, mes net langus atidarėme ir klausėmės tokio grožio“. Šventėme ir gimtadienį, kurio solenizantė pasidžiaugė tuo, kad „tokio gimtadienio dar neturėjusi ir nesitikėjusi…“
Sekminių rytą kai kas išsimaudę Lūšių ežere – bus sveiki visus metus – ėjome į Palūšės bažnytėlę. 1750 m. pastatyta Šv. Juozapo medinė bažnytėlė išsilaikė iki mūsų dienų ir visad joje vyko pamaldos. Aštuoniakampė varpinė dar labiau papildo šį ansamblį. Apžiūrėję pilkapio maketą senojoje žvejo troboje, gidės Sigutės vedami keliavome Meironių pažintiniu taku, kuriame išbandėme ištvermę kopdami į kalvas, tikrai vertas Aukštaitijos krašto vardo.
Jau vykstant namo dalinomės įspūdžiais, prisimindami labiausiai įstrigusius. Ištvermės pareikalavo kopimas į 35 metrų aukščio Šiliniškės apžvalgos bokštą, įsiminė septynių ežerų panorama nuo Ladakalnio, ant kalvos pasodinti Prezidentų ąžuoliukai, nuostabą kėlė žuvies – nuo šamo iki šapalo – įvairovė. Aš pati tik čia sužinojau, kad senesni už dinozaurus augalai yra pataisai. Labai šilti šio krašto žmonės ir prisiminimai apie juos. Atskira mūsų padėka – gidei Sigutei, kuri su tokia meile pažindino mus su gražiuoju Aukštaitijos kraštu…
Patys nuoširdžiausi padėkos žodžiai ir mūsų šauniajai vadovei Romai, kuri sugeba mus uždegti naujiems iššūkiams…
Nijolė Juozaitienė