„Iš kur ateina klasikai?…“

Šiemet, minint vieno žymiausių XX amžiaus poeto, dramaturgo, iškilaus Prienų krašto žmogaus Vinco Mykolaičio-Putino 130-ąsias gimimo metines, 2023-ieji metai Prienų rajono savivaldybėje paskelbti Vinco Mykolaičio-Putino metais. Šia proga gegužės 26 dieną Prienų kultūros ir laisvalaikio centre surengta konferencija, kurioje prisiminta didžiojo klasiko asmenybė, gyvenimo darbai ir kūryba.

Įteikta V. Mykolaičio-Putino literatūros premija

V. Mykolaičio-Putino literatūros premija šiemet įteikta filologei, muziejininkei, rašytojai Aldonai Ruseckaitei.

Per savo gyvenimą V. Mykolaitis-Putinas parašė daugybę laikui nepavaldžių kūrinių, tačiau nelengvas laikmetis ir istorinės aplinkybės lėmė, jog daugiau apie didžiojo klasiko gyvenimą, jo asmenybę sužinome, praėjus daugiau nei 100 metų po poeto mirties, jau nepriklausomybės laikotarpyje. Poeto atminties puoselėjimu rūpinasi ir Prienų krašto žmonėms gerai pažįstama rašytoja Aldona Ruseckaitė, šiemet tapusi Vinco Mykolaičio-Putino literatūros premijos laureate.
Dar 2013 m. Prienų rajono savivaldybės įsteigta Vinco Mykolaičio-Putino literatūros premija skiriama už reikšmingus poezijos, prozos, literatūros kritikos, vertimų bei publicistikos darbus, V.Mykolaičio-Putino kūrybos tyrinėjimą, sklaidą ir jo idėjų tęstinumą bei propagavimą.
Šiemet premijai buvo pasiūlyti keturi kandidatai, ir, komisijos sprendimu, už romaną „EMMI: Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo moterys“, rašytojo kūrybos populiarinimą ir sklaidą, jo kūrybos idėjų tęstinumą ir propagavimą konkurso nugalėtoja tapo filologė, muziejininkė, rašytoja A. Ruseckaitė.
Savo, kaip rašytojos, kelią A. Ruseckaitė pradėjo dar besimokydama Šilavoto vidurinėje mokykloje, kurioje ir pradėjo rašyti pirmuosius eilėraščius, spausdintus krašto laikraštyje „Naujasis gyvenimas“ (dabar – „Gyvenimas“ – aut.p.). Vėliau A. Ruseckaitės laukė studijos Vilniaus universitete ir darbas Maironio lietuvių literatūros muziejuje: iš pradžių skyriaus vedėja, o vėliau ir šio muziejaus direktore. Kaip pastebėjo renginio vedėjas Tautvydas Vencius, dirbdama atsakingą administracinį darbą, A. Ruseckaitė nenutolo nuo literatūros – atvirkščiai – susikaupė į kūrybą, o šiuo metu jos lentynoje yra aštuoniolikos knygų kraitis.
Muziejinio darbo patirtis, gebėjimas dirbti su archyvais rašytojai padėjo sukurti romanus apie tokias asmenybes, kaip: Maironis, Žemaitė, Vytautas Mačernis bei Salomėja Nėris. „Šios knygos tapo populiarios tarp skaitytojų, o autorė su jų pristatymais išvažinėjo kone visą Lietuvą, nes ją kvietė bibliotekos, mokyklos, muziejai“, – apie premijos laureatės A. Ruseckaitės pripažinimą Lietuvoje kalbėjo renginio vedėjas.
Paskutinis A. Ruseckaitės romanas „EMMI. Vinco Mykolaičio-Putino moterys“ yra skirtas mūsų krašto klasikui. Šis romanas negimė staiga. Autorė daug metų buvo arti Mykolaičio, nes, dirbdama Maironio lietuvių literatūros muziejuje, globojo Pilotiškių memorialinį muziejų, kūrė ten naują ekspoziciją, bendravo su rašytojo giminėmis, rinko eksponatus, rašė straipsnius, gilinosi ne tik į klasiko Vinco, bet ir į jo sesers (taip pat poetės) Magdalenos Mykolaitytės-Slavėnienės gyvenimą. Tad į romaną „EMMI“ autorė ėjo ilgai ir kantriai. O pagerbdama V. Mykolaičio-Putino 130-ies metų jubiliejų ir populiarindama didįjį mūsų krašto klasiką, A. Ruseckaitė šį romaną šiek tiek daugiau nei per pusę metų Lietuvoje peistatė 44 kartus.
Pati A. Ruseckaitė yra prisipažinusi, jog, rašydama romaną „EMMI“, ji jautė klasiko Mykolaičio ir savo suvalkietiškas šaknis, tėviškių, kurias skiria maždaug 12 kilometrų, artumą, radosi panašių kaimo gyvenimo jausenų.

V. Mykolaičio-Putino kūryba ir asmenybė

Konferencijos metu apie V. Mykolaičio-Putino asmenybę ir kūrybą kalbėjo (iš kairės į dešinę): Tautvydas Vencius, Valė Klesevičienė, Aldona Ruseckaitė, Eglė Keturakienė ir Aurelija Mykolaitytė.

„Iš kur ateina klasikai?“, – prisimindama V. Mykolaitį-Putiną, savo kalboje premijos įteikimo dieną retoriškai klausė A. Ruseckaitė, pateikdama ir atsakymą „Iš savo vaikystės…“ Kaip sakė pati A. Ruseckaitė, šiuo atveju iš labai paprastos, valstietiškos, labai darbščios šeimos. „Iš pasiaukojančios, beribės motinos meilės, kvepiančios pyragais, iš griežto, bet teisingo tėvo auklėjimo, iš žaidimų su broliais ir seserimis… <…> maldų šnabždesio ir jaunimo vakarais laukuose dainuojamų dainų. Iš didelio Pilotiškių sodo žydėjimo, o paskui obuolių gausėjimo žemėn. Iš kelionių pas motinos tėvus. Iš naktigonių, iš valandų valandas sėdėjimo ant savo kalnelio pervadinto iš Krušakalnio Aušrakalniu…“, – apie V. Mykolaitį-Putiną, kaip asmenybę ir kūrėją, subrandinusią aplinką susirinkusiesiems pasakojo A. Ruseckaitė.
Anot jos, nepaisant poeto nusistatymo nuo 1938 m. (po motinos laidotuvių) iki pat savo mirties (1967 m.) neparvažiuoti tėviškėn, V. Mykolaitis visą gyvenimą prisiminė artimuosius, pagelbėjo giminėms materialiai, žinojo, kaip jie gyvena. Niekada neatsiskyrė ir nuo gimtosios žemės, tėviškės, rašė prisiminimus apie Pilotiškių kaimą, namus, tėvus, vaikystę, ankstyvąją jaunystę…
Bėgant V. Mykolaičio gyvenimo metams, daugėjo ir pasiekimų, knygų, didėjo šlovė, tačiau, panašu, kad jis pats tos šlovės niekada nesureikšmino, nes, kaip konferencijos metu pastebėjo Vilniaus universiteto dėstytoja doc. dr. Eglė Keturakienė, pats V. Mykolaitis savo autobiografijoje rašė: „Mano autobiografija nebus nei plati, nei įdomi. Jokio didelio žygio nesu atlikęs ir šiaip jau nepaprastų atsitikimų mano gyvenime nebuvo. <…> Geriau, štai Jums mano kūrinių pluoštelis. Jeigu Jums įdomu, tarkite apie mane iš mano eilių. Aš manau, kad taip pat suklysite. Tačiau už savo spėjimus Jūs patys ir atsakote“.
Pasak E. Keturakienės, poeto gyvenimiškąjį portretą dar labiau padeda atskleisti ir jo dienoraštis, kuriame atsispindi V. Mykolaičio-Putino kuklumas, nuolatinis savęs menkinimas, rodantis ir jo vidinę savikritiką.
Tačiau kuklus ir savikritiškas V. Mykolaičio-Putino būdas nesutrukdė jam priimti ir drąsių gyvenimo sprendimų – mesti kunigystę, kuriai, beje, A. Ruseckaitės teigimu, pats V. Mykolaitis-Putinas neturėjo jokio pašaukimo, ir susitelkti į kūrybą. O drąsus ir anais laikais visuomenės nesuprastas V. Mykolaičio-Putino žingsnis, anot T. Venciaus, yra ne tik apie drąsą, bet ir apie savo troškimų siekį, kas taip aktualu ir artima ir šių laikų žmogui.
Nors V. Mykolaitis-Putinas buvo kukli, į savo vidinius išgyvenimus susitelkusi asmenybė, karo metais į Vakarus poetas nepasitraukė. Anot Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojos dr. Aurelijos Mykolaitytės, karo metais labai stipriai justi valingas V. Mykolaičio-Putino nusistatymas kurti ir tokiu būdu priešintis aplinkui siaučiančiai destrukcijai. „Kurdamas ideologijoms nepataikaujančius tekstus V. Mykolaitis-Putinas aiškiai žinojo, kuo rizikuoja. Puikiai matė, kaip susidorojama su nepaklususiais sistemai ir vienai, ir kitai. Ypač įdėmiai stebėjo ir svarstė jam artimų rašytojų – Vinco Krėvės ir Balio Sruogos likimus. Prasitariama ir apie staigias menininkų mirtis, pavyzdžiui, skulptoriaus Juozo Zikaro, kuris, rašoma, sovietams užkliuvęs dėl skulptūros (Dienoraštis, p. 396). O kur dar makabriški pakaruoklių vaizdai pačiame Vilniaus centre, garsas apie masines žudynes, kerštą, skundus. Dienoraštis atskleidžia, kad vis dėlto nepasiduota panikai, dirbta Vilniaus universitete tol, kol buvo tam sąlygos, dalyvauta kultūriniame gyvenime“, – apie V. Mykolaičio kūrybą sudėtingu laikotarpiu pasakojo dr. A. Mykolaitytė.
„Tarsi būtų kažkada ir kažkur“, – taip Vincą Mykolaitį-Putiną yra apibūdinęs poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas, taikliai pastebėdamas, kad jo asmenybė ir kūryba neįspraudžiama į jokius laiko rėmus. Ji, tarsi peržengusi laiko ribas, savo aktualumo nepraranda ir šiais laikais. Ir kaip konferencijos metu pastebėjo Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejininkė Valė Klesevičienė, poeto atminimas yra įamžintas ne tik gimtajame krašte, bet ir Vilniuje, Marijampolėje ir kituose miestuose. Poeto nuopelnus liudija ne tik pastatyti paminklai, bet ir jo vardu pavadintos mokyklos, įkurti memorialiniai muziejai, rengiamos parodos, susikūrusios draugijos, V. Mykolaičio-Putino kultūros paramos fondas ir kt.
Rimantė Jančauskaitė