Įdomi kelionė į Taliną ir Tartu

Anksti kėlęs – nesigailėsi, byloja lietuvių liaudies patarlė. Birštono „Bočiai“ gegužės 27-ąją, šeštadienio naktį arba visai nemiegoję, arba budinčiu režimu bluostą sudėję, trečią valandą nakties jau būriavosi prie Birštono autobusų stoties. Visi 46 kelionių pasiilgę senjorai krizeno tarsi vaikai, labindamiesi ir apkabindami vieni kitus. Labai punktualiai sušvito atriedančio autobuso žiburiai ir išsklaidė nerimą, kad neatvyks arba vėluos. Kelionių agentūra LT 700 mūsų nenuvylė. Vairuotojas Stasys atvėrė duris ir pakvietė į tvarkingą autobusą, o mūsų daiktus surikiavo bagažinėje.
Kaune mūsų laukė gidė Jolanta. Pasveikinusi su bundančiu rytu, papasakojo mūsų kelionės tikslus ir ilgą kelionės trukmę, kad Taliną mes pasieksime apie pirmą valandą dienos. Vairuotojo ir gidės dėmesys buvo sutelktas į mūsų poreikius. Pirmoji kava buvo išgerta Latvijos ir Estijos pasienyje, pasistiprinant iš savų lauknešėlių. Čia plazdėjo jau ne Lietuvos ir Latvijos, bet Latvijos ir Estijos vėliavos: raudona/balta – Latvijos ir mėlyna/juoda/balta – Estijos. Jokių pravažiavimo apribojimų, tik keitėsi miestelių ir gyvenviečių pavadinimai. Mums daugiau pažįstami latviški, bet visiškai neįskaitomi estiški.
Riedant per Latviją gidė mus supažindino su šios šalies pasiekimais ir mūsų šalių draugystės ryšiais. Įvažiavus į Estiją, gidė Jolanta mums priminė Baltijos kelio himną „Bunda Jau Baltija“, kurį giedojome visi vieningame kelyje, plazdant mūsų valstybių vėliavoms. Visa tai patyrėme, vienybė visų krūtinėse alsavo vienu ritmu. Pagaliau savo didybę parodė Talinas – Estijos sostinė ir svarbiausias uostas, įsikūręs šalies šiaurėje, prie Baltijos jūros Suomių įlankos, 80 km į pietus nuo Helsinkio. Pirmuoju apžvalgos objektu tapo Aleksandro Neviškio Soboras (XIX a.) ant Tompea kalvos. Tai paskutinio Rusijos caro Nikolajaus II iniciatyva pastatyta katedra, pasižyminti gausia puošyba, mozaikomis ir svogūno formos kupolais. Katedros ypatybė – 11 varpų, iš kurių didžiausias sveria net 15 tonų. Varpų skambėjimas apima visą Taliną, tarsi skelbdamas šio miesto praeitį ir didybę. Miestą sudaro trys istorinės dalys: Toompea, arba „Katedros kalva“ (miesto valdžios centras), Senamiestis (senovinis Hanzos stiliaus miestas) ir gyvenamoji dalis, esanti į pietus nuo senamiesčio.
Šv. Kotrynos pasažas. Viena gražiausių mažųjų alėjų visame senamiestyje – Dainų slėnis. Čia dainų šventės rengiamos kas ketverius metus. Dainų slėnis mums primena Vingio parką Vilniuje, netgi estrada labai panaši.  Vienu iš miesto simbolių laikoma Talino rotušė, pastatyta XIII a. Praeityje šioje vietoje vykdavo įvairiausios mugės, buvo vykdomos mirties bausmės. Kadriorgo parke grožėjomės gėlynais prie Prezidentūros. Apžiūrėjome Tompėjos pilį, kurią kiekviena Estiją valdžiusi imperija naudojo savo tikslais. Šiandien joje įsikūręs Estijos parlamentas. Tompėjos kalvos rytiniame kampe esančioje Kohtu apžvalgos aikštelėje gėrėjomės Talinu ir jo bokštais, daugybe pastatų raudonais stogais bei Talino įlanka. Mums lengva buvo susikalbėti kavinėse bei parduotuvėse. Vyresnės kartos žmonės lengvai kalba rusų kalba, jaunesnės – anglų kalba.
Maitinomės ne senamiestyje, kur pavalgymui reikia 50 eurų, bet miesto pakraštyje, prekybos ir pramogų centre su puikia savitarnos kavine. Čia pietums užteko ir 10 eurų. Sotūs, truputį pavargę, bet puikios nuotaikos apsistojome „Susi Talin“ viešbutyje, nutolusiame per 1 km nuo miesto šurmulio. Ramus buvo miegas, geri ir sotūs pusryčiai viešbučio kavinėje. Diena būna ilga nieko neveikiantiems, o mes vėl kelyje, važiuojame Tartu, seniausio universitetinio miesto Estijoje, link. Tai antrasis pagal dydį šalies miestas, įsikūręs prie Emajegio upės, jungiančios du didžiausius Estijos ežerus. Tai šalies intelektualų ir kultūros centras, jame veikia seniausias Estijos universitetas.
Mieste aplankėme Rotušės aikštę, Šv. Jono bažnyčią ir iš jos apžvalgos aikštelės gėrėjomės akmenimis grįstomis gatvelėmis, Įkopėme į Tomomegi kalvą su „Toravere“ observatorija. Susipažinome su Domo katedros griuvėsiais, „Velnių“ ir „Angelų“ tiltais. Eidami „Angelų“ tiltu, sugalvojome norus, kurie išsipildys gerųjų angelų veikiami. Lauksime. Mus sužavėjo skulptūros: „Tėvas ir sūnus“, kur tėvas įamžino save ir aštuonerių metų sūnų, „Besibučiuojantys studentai“. Joje pavaizduoti du drovūs jaunuoliai, savo jausmus išreiškiantys bučinyje po skėčiu. Švedų riteriui skirta skulptūra buvo sunaikinta ir dabar atkurta švedų patriotų pastangomis. Įspūdinga skulptūra estų genetikos pradininkui, studentai šią skulptūrą kiekvienais metais puošia gausybe naujų kaklaraiščių, dėkodami už žmonijai atskleistas genetines žinias.
Gražus, žaliuojantis, ramybe alsuojantis Tartu mus pakerėjo tilteliais ir skulptūromis miesto parkuose bei jų prieigose, ir ne vienas išsakė, kad čia mieliau ir gražiau negu Taline. Visur gera ir gražu, bet namuose geriausia. Atsisveikinę su Tartu vėl leidomės į kelionę, nusprendę pavalgyti Latvijos pasienyje. Deja, kur stojome, buvo uždaryta, arba neveikė kavinė.
Nežymus namelis su lauko poilsiaviete mus iš karto nuvylė. Jame apsilankiusi gidė sužinojo, kad pavalgyti galima. Vaišingas šeimininkas su šeima kibo į darbą. Nepraėjus nei valandai, buvome sotūs ir laimingi. Į Lietuvą riedėjome greičiau, nei į Estiją. Dalinomės įspūdžiais, dėkojome Dievui už gerą orą, pasveikinome tą dieną gimusius Eugeniją Valiuvienę ir Raimundą Mikėną. Pervažiavome Latvijos – Lietuvos sieną garsiai plodami ir riedėdami Panevėžio link. Niekas nemiegojo, laikas neprailgo.
Mūsų kelionės maršruto atsakingieji vairuotojas Stasys ir gidė Jolanta mus gyrė už žingeidumą, drausmingumą, tvarkingumą, gražią bendrystę. Ačiū tarėme ir mes jiems už atidumą senjorams, paslaugumą, žmogiškų poreikių tenkinimą. Štai praėjo dar dvi likusio gyvenimo dienos, ir mums jų negaila. Jos buvo turiningos, bičiuliškos ir nenuobodžios. Laimingi esame, kad galime judėti ir gėrėtis nuostabiu pasauliu.
Julija Barutienė
Birštono „Bočių“ bendrijos pirmininkė