Kultūros politika keičiasi: šios srities darbuotojų laukia nauji iššūkiai

Nuo šių metų balandžio 1 d. įsigaliojo Kultūros centrų įstatymo nauja redakcija, keičianti kultūros centrų tinklo formavimo principus, atliekamas funkcijas, sustiprinanti savivaldybių vaidmenį užtikrinant ir koordinuojant kultūros centruose teikiamų paslaugų prieinamumą ir sklaidą visoje savivaldybės teritorijoje. Pokalbiui apie tai, kokių permainų šio įstatymo pataisos atneš į kultūros centrų veiklą, „Gyvenimas“ pakvietė Prienų kultūros ir laisvalaikio centro direktorę Virginiją NAUDŽIŪTĘ. Eidama Kultūros centrų tarybos, veikiančios prie LR Kultūros ministerijos, pirmininkės ir Lietuvos kultūros centrų asociacijos viceprezidentės pareigas, ji aktyviai prisidėjo prie naujosios Kultūros centrų įstatymo redakcijos, teikė jai pasiūlymus. 

Dainiaus Čeplos nuotraukoje – Prienų KLC direktorė Virginija Naudžiūtė.

– Pasidalinkite, kokie iššūkiai laukia kultūros centrų ir juose dirbančių darbuotojų?
– Naujame įstatyme išplėstos ir naujai išdėstytos kultūros centrų funkcijos, didesnį dėmesį skiriant istorinės atminties aktualizavimui, pilietiškumo ugdymui (kas itin svarbu dabartinių geopolitinių įvykių fone), vietos ir regiono kultūrinio savitumo skatinimui, kultūrinei edukacijai, bendradarbiavimui su nevyriausybinėmis organizacijomis (ypač kūrėjų) ir kultūrinio verslumo skatinimui.
Gana nauja sąvoka kultūros centrų bei apskritai biudžetinių įstaigų veikloje – kultūrinis verslumas. Anksčiau vyravo nuomonė, kad kultūros centrai negali teikti mokamų kultūrinių paslaugų, nes tai yra jų privaloma funkcija ir turi būti finansuojama iš savivaldybės biudžeto. Šiuo metu požiūris keičiasi, ir tai suteiks kultūros centrams galimybę užsidirbti bent kiek daugiau lėšų, nei bazinis finansavimas. Papildomos pajamos galės būti panaudotos kitoms kultūrinėms paslaugoms, kurių auditorija nėra tokia didelė, kad galėtų atsipirkti bilietų pardavimai, tačiau būtina, siekiant užtikrinti įvairovę.
Kultūros darbuotojams keliamas uždavinys skatinti savo regiono kultūrinį savitumą. Aktualizuodami vietos paveldą, surasdami įdomių, patrauklių jo pristatymų formų, sukursime ir palankesnes sąlygas vystytis turizmui bei plėsti kitų susijusių paslaugų infrastruktūrą. O tai padidins vietovės patrauklumą ir būsimiems investuotojams, ir gyventojams.
Pagal naują įstatymą atsisakoma kultūros centrų akreditavimo ir skirstymo į kategorijas. Iki įstatymo įsigaliojimo Prienų kultūros ir laisvalaikio centras buvo aukščiausios kategorijos kultūros centras, o Balbieriškio, Jiezno Stakliškių, Veiverių kultūros ir laisvalaikio centrai – antrosios kategorijos. Dabar šio skirstymo nebelieka. Taip pat numatyta galimybė kelioms savivaldybėms steigti bendrą kultūros centrą, kurio juridinis statusas būtų viešoji įstaiga.
Savivaldos kultūros politikai turės priimti sprendimus, kokias funkcijas turės vykdyti kiekvienas iš Prienų rajone veikiančių centrų. Nes įstatymo nuostatos reikalauja, kad savivaldybėje būtų užtikrintas visų funkcijų įgyvendinimas, tačiau nebūtinai visi be išimties kultūros ir laisvalaikio centrai turi įgyvendinti jas visas – funkcijos gali būti ir paskirstytos tarp kelių kultūros centrų. Taip pat įstatyme numatytų funkcijų įgyvendinimui gali būti pasitelkti ir kiti įstatyme įvardinti kultūros centrai, kurie nėra pavaldūs Savivaldybei.
– Kultūros centrams neretai prikišama, kad jie tarsi „užstrigę sovietmetyje“, dirba mėgėjiškame lygmenyje, labiau rūpinasi vietos mėgėjų ir etnine kultūra. Ar šie priekaištai pamatuoti? Negi tikrąją kultūrą kuria tik profesionalai, o vietos žmonių iniciatyvos, užimtumas, tradicijų sklaida yra antraplanis dalykas?
– Mano požiūriu, kultūros centrai išgyvena pereinamąjį laikotarpį. Laikas, kai pagrindinė kultūros centrų vykdoma veikla buvo grįsta tik mėgėjų meno kolektyvų veikla ir jų programų pristatymu, jau praėjęs. Ši sritis – reikšminga kultūros centrų veiklos ir kultūros bendruomenės dalis, tačiau tikrai ne vienintelė. Po truputį keičiasi ir patys mėgėjų meno kolektyvai – ieškoma būdų bendradarbiauti su profesionaliais kūrėjais: ir dalyvaujant meistriškumo ugdymo projektuose, ir rengiant bendras programas. Apskritai, nereikėtų statyti į priešpriešą mėgėjų meno kolektyvų ir profesionaliojo meno atlikėjų kolektyvų – po kultūros centrų stogu savo vietą gali atrasti ir vieni, ir kiti. Juk ir sporto srityje vieni sportuoja savo malonumui, kiti siekia profesionalių rezultatų – ir viena kitam netrukdo…
Viena iš akcentuojamų problemų, kad kultūros politikai, užaugę menkavertėje kultūrinėje aplinkoje, ir toliau kuria ir palaiko tokią kultūros politiką, kurios poveikyje regionų nepasiekia profesionalioji ir šiuolaikinė kultūra bei menas. Tačiau manau, kad šis požiūris taip pat po truputį keičiasi.
Buvo laikotarpis, kai manyta, kad kultūra turi atlikti tik hedonistinius vartotojo poreikius. Tačiau patirtis parodė, kad tokia praktika – ydinga. Kultūra turi ne tik linksminti (neatmetant, kad reikia ir to), bet ir auginti, skatinti mąstyti, kelti klausimus, ugdyti kūrybiškumą, pilietiškumą bei platesnį mąstymą. Ypač svarbu kokybiškos ir įvairios kultūros pilną aplinką kurti dėl mūsų krašte augančių vaikų.
Mūsų savivaldybė palaiko ir iš dalies remia Kultūros tarybos finansuojamus projektus, suteikia palankias galimybes bendradarbiauti su profesionaliojo meno kūrėjais.
Besikeičiančios kultūros politikos rajone dėka ir praėjusiais, ir šiais metais Prienuose vyks vienas iš Tarptautinio šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ renginių, dvejus metus iš eilės Prienų kultūros ir laisvalaikio centras kartu su 12-ka Kauno apskrities kultūros centrų įgyvendino šiuolaikinio šokio sklaidos projektą „Prometėjas“. Ir suaugusieji, ir mažieji žiūrovai turėjo galimybę pamatyti Šeiko šokio teatro spektaklį „Baltoji lopšinė“ (Prienuose), patirti šiuolaikinio šokio vyksmą „HANDS UP“ (Stakliškėse), dalyvauti šokio edukacijose „Kas yra šiuolaikinis šokis“ (vedė šokio profesionalai Paulius Prievelis ir Ieva Jackevičiūtė), šokio menininkės Emos Senkuvienės rezidencijoje „Posūkiai“ (Skriaudžiuose) bei šokio menininko Petro Lisausko meninėje rezidencijoje „kąMertonas?” (Pakuonyje).
Žiūrovai galėjo mėgautis Tarptautinio šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ programoje dalyvavusių menininkų V. Bruyninckx & V. Grind/Collectif Malunés (Belgija) šiuolaikinio cirko pasirodymu „HOMAN“; Šeiko šokio teatro spektakliu „Aš esu – Kovo 11-oji“; Šiaulių pučiamųjų orkestro ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistų Monikos Pleškytės (sopranas) ir Tomo Pavilionio (tenoras) koncertu; VDU Muzikos akademijos studentų (karo pabėgėlių iš Ukrainos) fortepijoninės muzikos koncertu; šiuolaikinio šokio trupės „Ulna“ spektaklio „Ribos“, skirto žiūrovams, turintiems regos negalią, premjera; Šiuolaikinio šokio trupės „NUEPIKO“ spektakliu „Pakankamas atstumas“. Netrūko renginių ir vaikams skirtose programose: buvo parodyta šiuolaikinio cirko spektaklis „MOMO“, LNOBT muzikinis spektaklis „Muzika mažoms ausytėms III“ ir kt.
– Kultūros darbuotojai siekia pritraukti pilnas sales žiūrovų, o pastarųjų skoniai labai skirtingi. Prienų kultūros ir laisvalaikio centro lankytojai jau turi iš ko pasirinkti, tačiau kaip, neturint pakankamai išteklių, sekasi užtikrinti renginių įvairovę, pasiūlyti aukštos kokybės meninį turinį seniūnijų laisvalaikio salėse?
– Tokio paties lygmens ir kiekio kultūrinių paslaugų, kaip Prienuose, šiuo metu užtikrinti dar negalime, tačiau to siekiame. Rengdami projektus Lietuvos kultūros tarybai, planuojame veiklas ir kaimiškosiose rajono seniūnijose. Jau minėto projekto „PROmetėjas“ veiklos buvo įgyvendintos Balbieriškio, Pakuonio, Šilavoto, Stakliškių, Jiezno, Veiverių seniūnijose.
Kaimiškose vietovėse neturime tokios infrastruktūros kaip kad Prienuose, tačiau naudojame tas erdves, kurias galime. Už suteiktas sąlygas esame dėkingi mokykloms, seniūnijoms, bendruomenėms ir bažnyčioms. Praėjusiais metais Išlaužo bažnyčioje įvyko du profesionaliojo meno koncertai: mecosoprano Juditos Leitaitės koncertas „Baltųjų Kalėdų paslaptis“ ir baroko sakralinės muzikos koncertas „Serafimų giesmės“ (atl. ansamblis „Duo Barocco“ ir vargonininkas V. Norkūnas).
Šiais metais laimėto projekto – Sakralinės muzikos festivalio „Džiaugsmas pasauliui“ koncertai vyks Prienų, Pakuonio, Išlaužo ir Naujosios Ūtos bažnyčiose.
Žinoma, du – tris kartus per metus gyvenamąją vietovę pasiekiančios profesionalios kultūrinės paslaugos nėra pakankamos, tačiau pasiūlos ir paklausos ratas plečiasi pamažu – pokyčio progresas nėra spartus, tačiau pastebimi pozityvūs pokyčiai.
– Didelė dalis kultūrinių paslaugų yra finansuojamos iš valstybės lėšų, šiek tiek surenkama iš žiūrovų. Visgi kultūrinės veiklos nėra tokios pelningos, kaip norėtųsi. Ar kokybiškesniam turiniui kurti šiemet gavote finansavimą iš Lietuvos kultūros tarybos Regioninių tarybų programos?
– Šiais metais finansavimą gavome dviems projektams iš trijų teiktų. Finansavimas skirtas jau minėtam Sakralinės muzikos festivaliui „Džiaugsmas pasauliui“ ir kūrybinėms dirbtuvėms „Pasaką kuria vaikai“. Finansavimo sumos skirtos mažesnės, nei planavome, tačiau pagrindinius kūrybinius sumanymus įgyvendinti galėsime. Pirmasis sakralinės muzikos festivalio koncertas įvyks jau visai netrukus – gegužės 24 d. Prienų Kristaus Apsireiškimo bažnyčioje.
– Neseniai Prienų rajono savivaldybės tarybos posėdyje buvo pristatytos rajono kultūros centrų veiklos ataskaitos už praėjusius metus. Jo metu viešai nebuvo aptartos kultūros darbuotojų veiklos problemos, bet, ko gero, jų kasdienėje veikloje iškyla nemažai?
– Dvi ryškiausios problemos, kurias sudėtinga išspręsti savo jėgomis – konkurencija dėl žmogiškųjų išteklių darbo rinkoje ir didesnių patalpų Atviros jaunimo erdvės veiklai stoka.
Kol suradome darbuotojus, jaunimo darbuotojo atranką skelbėme tris kartus, viešųjų pirkimų specialisto konkursą – du kartus. Smagu, kad šiuo metu jau turime jaunimo darbuotoją ir netrukus, jei sėkmingai praeis visos privalomos procedūros, turėsime viešųjų pirkimų specialistą.
Kultūros centrai Lietuvoje jau dabar susiduria su kultūros ir meno darbuotojų, kurie norėtų dirbti kultūros centrų sektoriuje, trūkumu, o kelerių metų bėgyje su šia problema susidursime ir mes. Pagrindinės priežastys: kolegijose ir universitetuose kultūros centrams reikalingos specialybės išnyko arba baigia išnykti; taip pat jauni žmonės, baigę tinkamas specialybes, mieliau renkasi privačią veiklą ar privatų sektorių, nei darbą kultūros centruose.
Kita problema – Atviros jaunimo erdvės patalpos. Šiuo metu erdvė įsikūrusi kukliose buvusios kultūros centro mažosios rūbinės patalpose. Jaunimas svajoja, kad didesnės patalpos atsirastų Kultūros centro rūsiuose. Tai, kad minėta erdvė jaunimui patraukli, parodo ir dvejus metus iš eilės Kultūros ir laisvalaikio centro rūsiuose jaunimo iniciatyva rengtos parodos „Po grindim“. Tačiau patalpų plėtrai reikalingos didelės investicijos.
– Kas mėnesį peržvelgus rajono kultūrinių renginių kalendorių, krenta į akis tai, kad jie visuotinai planuojami, prisirišant prie valstybinių, kalendorinių švenčių, atmintinų dienų ir pan. Galbūt verta keisti proginių, rutininių renginių tradiciją ir, apjungus kelių kultūros centrų darbuotojų pastangas bei išteklius, suorganizuoti vieną gerą, didelį atgarsį turinčią šventę?
– Į šį klausimą nėra vienareikšmio atsakymo. Kultūros centrai yra politikos vykdytojai. Jei būtų bendruomenių susitarimas ir politinis sprendimas, kultūros centrai galėtų bendradarbiauti ir rengti vieną šventę. Tačiau visuomet, iškėlus šį klausimą, po jo keliamas ir antras – kurioje rajono seniūnijoje tai turėtų būti organizuojama, kodėl turėtų būti pasirinkta viena arba kita ir kaip užtikrinti renginio pasiekiamumą kitų seniūnijų gyventojams.
– Dėkoju už pokalbį.
Dalė Lazauskienė