Birštono TAU kelionė – vasaros atostogų startas

2023 m. gegužės 10 dieną Birštono TAU studentai vyko į Žemaitiją. Lankėmės Kražiuose, Kurtuvėnuose, Pakėvonyse.
Kražiuose pabuvojome Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje. Sužinojome, kad čia buvo vienuolynas. Gidas papasakojo, jog vienuolės benediktinės Kražiuose įsikūrė 1639 m. Joms dovanotame žemės sklype buvo pastatyti vienuolynas ir bažnyčia. Pasenus mediniams vienuolyno pastatams, 1757–1763 m. buvo pastatyta mūro bažnyčia. Ją suprojektavo buvęs Kražių jėzuitų kolegijos ir Vilniaus universiteto profesorius jėzuitas, matematikas, architektas Tomas Žebrauskas. Bažnyčiai buvo suteiktas Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo titulas.
1891 m. Rusijos caras, siekiant sumažinti katalikiškų vienuolynų ir bažnyčių skaičių, davė įsakymą uždaryti Kražių benediktinių vienuolyną, jo bažnyčią ir kapines, o seseris perkelti į Kauno to paties pavadinimo vienuolyną. Kražių gyventojai kreipėsi į visas instancijas prašydami neuždaryti vienuolyno bažnyčios. Į tai nebuvo atsižvelgta. 1893 m. vienuolės prievarta išvežtos į Kauną. Apie tai sužinoję žmonės pradėjo rinktis ir budėti dieną ir naktį pasiryžę neleisti uždaryti bažnyčios. 1893 m. lapkričio 22–23 d. tarp taikių vietos gyventojų ir caro valdininkų bei kazokų įvyko kruvinas susirėmimas. Jo metu žuvo 9 žmonės, apie 54 buvo sužeista. 1894 m. vyko kražiškių teismas. Buvo apkaltintas 71 žmogus. Šis įvykis buvo pavadintas Kražių skerdynėmis ir tapo simboliu, ginant katalikų tikėjimą ir lietuvybę ateinančioms kartoms. Nepaisant šio žmonių pasipriešinimo bažnyčia ir vienuolynas buvo uždaryti iki pat 1908 m. 1910 m. parapijiečiams leista šia bažnyčia naudotis kaip parapine.
Dabar iš viso vienuolyno ansamblio išlikusi tik mūrinė bažnyčia, šventoriaus tvora ir dešinėje šventoriaus pusėje stovinti XIX a. 1-oje pusėje pastatyta Šv. Roko koplyčia. Bažnyčia yra veikianti. Apžiūrėjome dvibokštę, vėlyvojo barokinio stiliaus bažnyčią, dominuojančią miestelio panoramoje. Viduje vis dar tebestovi suolas, menantis kraupias Kražių skerdynes. Pasakojama, kad prie jo kazokai buvo pririšę savo arklius. Bažnyčios interjere dominuoja centrinis barokinis altorius. Taip pat čia galima išvysti vienus didžiausių Žemaitijoje vargonus.
Iš Kražių patraukėme į Pakėvonis, kur lankėmės nuostabiame dvare. Mus pasitikęs dvaro šeimininkas papasakojo, kad Pakėvio dvaras žinomas nuo XVII a. XIX a. Pakėvį išgarsino čia gimęs etnografas, tautosakininkas, literatūros istorikas Liudvikas Adomas Jucevičius (1813–1846). Tarybiniais metais dvaro pastatai buvo naudojami kolūkio reikmėms, rūmuose veikė mokykla.
Dvaro teritorija užima apie 40 ha plotą. Jo pastatai – centriniai rūmai, svirnas, ūkinis sandėlis ir arklidė – čia iškilo apie 1900 m. Rūmai buvę netaisyklingos T raidės formos plano. 2009 m. dvaras įsigytas iš buvusio savininko p. Naikausko ir sėkmingai rekonstruotas, remiantis ikonografine medžiaga. Puikūs pastatai, sutvarkyta aplinka, nuostabūs peizažai aplink – mėgavomės vaizdais, lankėmės dvaro viduje ir, skaniai papietavę, patraukėme į Kurtuvėnus.
Apžiūrėjome Kurtuvėnų Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčią. Sužinojome, kad pirmoji Kurtuvėnų katalikų bažnyčia buvo pastatyta1498 metais Kurtuvėnų savininko Mykolo Jaugelavičiaus lėšomis. Neaplenkė Kurtuvėnų parapijos reformacijos audros – Kurtuvėnų katalikų bažnyčia paversta reformatų bažnyčia buvo XVI a. antroje pusėje. Tik 1619 metais Stanislovui Kiškai tapus Žemaičių vyskupu, buvo atkurta Kurtuvėnų katalikų parapija ir paskirtas klebonas. Apskritai XVII a. parapijos gyvenime paliko ženklų pėdsaką vien todėl, kad Pašiaušės dvaro savininkui Stanislovui Beinortui jėzuitams užrašius savo turtą, pastarieji 1654 metais įsikuria Pašiaušėje, įkurdami čia savo kolegiją. Kurtuvėnų parapijos neaplenkdavo nei karai, nei stichinės nelaimės, todėl mums buvo smagu suvokti, kokie turime būti dėkingi, kad galime vaikščioti po šiuos didingus istoriją liudijančius statinius, klausytis įdomių gido pasakojimų.
Jei aplankei Kurtuvėnus, būtinai privalai pabuvoti ir regioniniame parke. Kurtuvėnų regioninio parko lankytojų centro ekspozicija įrengta atstatytoje Kurtuvėnų dvaro ratinėje. Smagu pasivaikščioti tarp milžinų, susipažinti su kraštovaizdžio sąranga, įvairove, kaita bei regioninio parko gamtos ir kultūros vertybėmis. Ekspozicijoje gausu žaidimų, dėlionių, galvosūkių, pažintinių filmukų, pasakų. Buvo įdomu pabandyti iš smėlio pilti spalvotus kalnus, įspausti paviršiuje savo kūno atspaudą, pasisupti ant „milžino ašarų“ ir pan. Lankytojų centre teikiama informacija apie regioniniame parke lankomas vietoves, pažintinius takus, turizmo paslaugas.
Svečiavomės ir Kurtuvėnų dvaro sodyboje. Ypač įdomus yra svirnas – unikali Lietuvos medinio architektūros paveldo vertybė. Kaip manoma, svirną XVIII a. pabaigoje surentė Nagurskių dvaro baudžiauninkai. Daugiau nei 200 metų barokinių formų statinys stebino savo dydžiu, dviejų pakopų stogu su pusapvaliais stoglangiais, neįprastu įgilintu priesvirniu ir galerija, arkų pavidalo sijomis, kalvystės dirbiniais. Svirnas pergyveno abu pasaulinius karus ir XX a. antroje pusėje šis statinys buvo vienas didžiausių ir seniausių medinių svirnų Lietuvoje.
Kurtuvėnų dvaro svirne nuo pat jo pastatymo buvo laikomi grūdai, vėliau jame įrengtas ir malūnas. Tačiau statinys buvo skirtas ne vien ūkio reikmėms – dvarininkas Jokūbas Nagurskis svirne įkūrė teatrą. Čia rengti baudžiauninkų vaidinimai, keltos puotos, kuriose apsilankydavo svečiai iš Anglijos, Prancūzijos bei artistai iš Italijos. Svirnas buvo naudojamas ir baudžiauninkų bausmėms vykdyti – jame įrengtas ratas su dešimčia rykščių. Sukant ratą rykštės kirsdavo į prasižengusiojo nugarą.
Nuo 1996 m., kai svirnas atiteko Kurtuvėnų regioninio parko direkcijai, jis tapo viso krašto kultūros centru. 1998 m. jame atgaivinta sena teatro tradicija – kasmetiniai Klojimo teatrų festivaliai.2001 m. kilo gaisras, kuris sunaikino svirną. Tačiau sukaupta gausi fiksacinė medžiaga bei visuomenės parama 2006-aisiais unikaliam pastatui leido pakilti iš pelenų.
Dabar Kurtuvėnų svirnas naudojamas bendruomenės ir krašto kultūros reikmėms – čia vyksta koncertai, parodos, konferencijos, vakaronės, Užgavėnių ubagų baliai. Antrajame pastato aukšte eksponuojami baroko stiliaus baldai, atkurti pagal grafų Nagurskių archyve rastus brėžinius. Kurtuvėnų Nagurskių dvaro medinė ratinė su žirgynu buvo pastatyta XVIII a.
Pasidžiaugę draugiškais žirgais, išsirinkę sau numylėtinį, patraukėme namų link. Visą kelią smagiai klegėjome, mumis rūpinosi paslaugus vairuotojas Tomas. Kelionę organizavo mūsų direktorė Nijolė Jakimonienė ir „kelionių ministras“ Antanas Kisielius. Esame labai dėkingi už taip įdomiai, turiningai ir šauniai praleistą laiką.
Asta Ferevičienė
Birštono TAU dekanė

Rubrikoje Bendruomenės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *