Išlydėdami išeinančiuosius Anapilin jiems linkime ramaus poilsio. Todėl ir atėję jų aplankyti, uždegti žvakelę ar patvarkyti kapavietės, elgiamės santūriai, mintyse pabūnam kartu, pasidžiaugiam savyje vienu ar kitu prisiminimu.
Nuo vaikystės buvome mokomi, kad kapinės – šventa vieta. Nebuvo įprasta ir nieko iš kapinių nešti namo, net ir nuo žydinčio krūmo nusiskintos šakelės. Prisimenu mamą dažnai sakant, kad visa, kas auga kapinių žemėje, skirta išėjusiesiems.
Deja, kaip ir daug kas tarp mūsų skubant laikui kinta, keičiasi požiūris ir į mirusiųjų Amžinojo poilsio vietą. Tai – natūralu, tik gaila, kad ne viskas į gerąją pusę, kad kai kuriems žmonėms supratimas apie sakralumą, pagarbą, tradicijas tampa bevertis, kad jų elgesį galima pavadinti netgi amoraliu. Nebijau šito pasakyti, prisimindama ir senesnes istorijas, ir visai nesenas patirtis. O jų, pasidalintų laikraščio skaitytojų ir papasakotų kapinėse sutiktų žmonių, deja, būta ir yra įvairių.
Pasitaiko atvejų, kai atėję ar atvažiavę iš toliau aplankyti artimųjų kapų, jų giminaičiai vietoj įsodinto krūmo ar gėlių kerelio randa tik tuščią duobelę, kur augalas augo. Kartais juos atpažįsta pasodintus ant kito kapo, bet dažniausiai taip ir lieka neaišku, kur jie nukeliavo: į kitas kapinaites ar kokios sodybos gėlynėlį. Nejauku klausantis tokių istorijų, kaip ir apie tokius atvejus, kai vos tik palaidoję artimą žmogų, kitą dieną atėję surinkti indelių nuo sudegusių žvakių, artimieji neranda ir dailesnių krepšelių ar mirusiajam skirtų puokščių. Dar gerai, jeigu „antriniam naudojimui“ gėlės nurenkamos tvarkingai, bet kitąkart paliekami išmėtyti išdraskyti krepšeliai ir netgi apardyta kapavietė. Vienu metu, kai toks „biznis“ buvo „ant bangos“, palydintieji patys bent jau gėlių kotelius sutrumpindavo, kad supiltas kapas nebūtų išdraskytas.
Atrodo, kad „antrinio gėlių panaudojimo“ idėjai senkant, gimsta naujos „verslo“ kryptys, žadančios didesnius pinigus, bet taip pat atsiduodančios vandalizmo kvapu. Ne taip seniai Suvalkijos krašte kapinėse nuo pamatų buvo gražiai „nukelti“ keli paminkliniai akmenys. Ne nuversti ar sudaužyti norint pasiausti. Vadinasi, smaginosi ne vandalai, bet darbavosi išmanantys, kaip tai daryti, ar pamokyti „meistrai“. Kaip vėliau paaiškėjo, schemos būta labai paprastos: vieni su įduotu specialiu įrankiu už 30-40 eurų nuima, kiti akmenis nušlifavę ir atnaujinę, juos perpardavę gauna jau kelis šimtus eurų.
Dingsta ir tvorelės, o visai neseniai, likus savaitei iki Motinos dienos, du juodi granitiniai antkapiai buvo pavogti nuo kapavietės Sobuvos kapinėse, Jiezno seniūnijoje. Tikrai tai taip nebuvo vandalizmo ar pykčio išsiliejimo ant kapavietę prižiūrinčių žmonių atvejis. Labiau tikėtina, kad gerai apgalvotas „projektas“. Specialistų nuomone, antkapiai nuo betoninių pamatų, ant kurių buvo priklijuoti, nupjauti specialiu elektriniu įrankiu, be jokių nuolaužų. Net ir ant kapų augę augaliukai neišdraskyti, kaip ir neišžarstyta likusią kapavietės dalį dengianti skaldelė. Dirbta, matyt, labai atsargiai, nors kapavietė yra beveik viduryje kapinių, o, kaip žinia, anksčiau senose kapinėse niekas eilėmis nerikiavo laidojimo vietų ir jos, kaip glaudėsi, taip ir glaudžiasi vienos šalia kitų. Jos nenukentėjusios, apart tų dviejų kapų, kuriuose ilsisi daugiau kaip prieš dvidešimt ir arti dvidešimties metų Anapilin iškeliavusieji mirusieji. Kodėl? Greičiausiai todėl, kad būtent tokių išmatavimų antkapių reikėjo kitai kapavietei sutvarkyti. Manyčiau, kad ne Sobuvos kapinėse, nes tomis dienomis, kai dingo antkapiai, čia nesimatė tvarkomų kapaviečių. Bet kas žino, gal tie antkapiai po kokio pusmečio atguls ir kažkur netoli, o gal nukeliaus į tolimesnes kapines ant kitų kapų.
Liūdna. Skaudu ir nejauku, kad kažkas drumsčia tau mylimų ir artimų žmonių ramybę. Liūdna ir gaila tų žmonių, kurie tikriausiai net ir nesužinos, kad ant jų artimųjų kapų bus uždėti antkapiai, jau žymėję kitas kapavietes. Apmaudu ir gėda dėl tų, kurie už pinigus gali pardavinėti padorumą, sąžinę, elementarų žmogiškumą.
Ką daryti? Matyt, gyvename tokioje visuomenėje, kai bent jau vaizdo kameros turėtų būti įrengtos visose kapinėse. Mirusiųjų ramybė – taip pat brangi.
Ramutė Šimukauskaitė
P.S. Gaila, bet Sobuvos atvejis – ne vienintelis. Jeigu susidūrėte su panašiais ar girdėjote apie juos, pasidalinkite su „Gyvenimo“ skaitytojais. Skambinkite, rašykite…
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“